Elektronikos amžius prasidėjo 1904 m., kai buvo išrasta pirmoji elektroninė lempa - vakuuminis diodas. Radijo išradėjo G. Marconi bendradarbis Ambrose Flemingas į stiklo vamzdį, iš kurio buvo išpumpuotas oras, įstatė du elektrodus, kurių vienas buvo pakaitinamas apie jį susukta spirale. Elektros srovė galėjo tekėti nuo įkaitinto katodo link anodo, bet ne į priešingą pusę. Radijo technikoje vakuuminis diodas buvo labai greitai pritaikytas. Šis paprastas prietaisas būdavo įjungiamas į radijo imtuvų detektavimo grandines ir imtuvai galėjo lengviau iš daugybės eterio signalų išsirinkti reikiamą dažnį.
Diodas dar nebuvo tikroji radijo lempa, bet nepraėjus ir trims metams kitas amerikietis Lee de Forestas tarp pirmųjų dviejų elektrodų sugalvojo įstatyti dar vieną, vadinamą tinkleliu. Taip gimė triodas, kurio dėka ir įsisuko visa mūsų šimtmečio elektronikos revoliucija. Tinklelis leido valdyti lempa tekančią srovę. Nedidelis tinklelio įtampos pokytis sukeldavo didelį anodo srovės kitimą; taip buvo atrastas stiprinimas. Pats išradėjas pavadino savo kūrinį "audionu" dėl to, kad jo panaudojimas labai pagerindavo radijo imtuvų garso kokybę.
Lee de Foresto tėvas buvo dvasininkas ir tikėjosi, jog sūnus seks jo pėdomis. Bet pastarąjį daugiau jaudino žemiškosios problemos. Išradėjo biografai pastebi, kad mokykloje Lee labai stengėsi būti pripažintas aplinkinių ir tai tęsėsi visą jo likusį gyvenimą. Beje, vienintelis titulas, kurio jam pavyko pasiekti toje Masachusetso mokykloje, buvo "negražiausias mokyklos berniukas".
Nepaisant to, de Forestas labai pasitikėjo savimi. Jis nuolat, bet be didesnio pasisekimo, dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, bandė pelnyti turtą ir šlovę išrasdamas įvairius daiktus. 1902 m. de Forestas įkūrė savo pirmąją kompaniją, turėjusią gaminti bevielio telegrafo įrangą, bet ji, kaip ir daug kitų po to jo įkurtų firmų, greitai bankrutavo.
Po triodo netrukus atsirado elektroninė lempa su keturiais elektrodais - tetrodas, vėliau pentodas, heksodas ir daug įvairių kitų lempų. Padengus vidinę stiklo pusę fosforensuojančia medžiaga, elektriniai signalai tapo "matomi". Žalia magiška akutė parodydavo, kada radijo imtuvas yra geriausiai suderintas su priimamos stoties dažniu. Artimi elektroninės lempos giminaičiai yra elektrinius signalus "piešiančių" oscilografų elektroniniai vamzdžiai, televizorių kineskopai bei kompiuterių monitoriai.
Pirmieji elektroniniai kompiuteriai irgi buvo lempiniai. 1946 m. sukurtas kompiuteris "Eniac" turėjo 18 000 elektroninių lempų ir naudojo 140 000 vatų galią. Išsiskirianti šiluma ir daugybės lempų švytėjimas suviliodavo į šį kompiuterį daugybę įvairių gyvių. O kai koks vabzdys užtrumpindavo vienos iš lempų anodinę įtampą, kompiuterio skaičiavimuose įsiveldavo klaida. Kompiuterininkai iki šiol tokias klaidas vadina "vabalais" (angl. bug).
Tranzistoriai palengva išstūmė elektronines lempas iš daugelio jų taikymo sričių. Bet visų savo pozicijų lempos neužleido. Devintajame dešimtmetyje vienas iš Sovietų Sąjungos lakūnų pabėgo į Japoniją su naujausiuoju "Migu". Žingeidūs amerikiečiai išnarstė lėktuvą varžtelis po varžtelio. Kai jie pamatė lėktuvo elektronikoje lempas, visi juokėsi susiėmę už pilvų. Bet tas juokas greitai užstrigo gerklėse - paaiškėjo, kad lempos gali daug daugiau nei amerikiečių puslaidininkiniai prietaisai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą