Merry Christmas and Happy new year!! Su Svarbiausiomis Metų Šventėmis!!

                                                                                                                                                   zolynas.lt

Kauno miesto vandentvarkos ūkio istorija I dalis

Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal didumą bei reikšmę Lietuvos miestas. Jo geografinė padėtis turėjo didelės įtakos miesto istorinei raidai. Žalios kalvos, platusis Nemunas ir sraunioji Neris sudaro nepaprastai gražų Kauno ir jo apylinkių vaizdą.

Archeologinės iškasenos rodo, kad Kauno apylinkėse žmonės gyveno jau maždaug prieš 9 tūkst. metų. Metraščiuose Kaunas pirmą kartą minimas 1014 m.

Nepaliaujamos kovos trukdė miestui augti ir tik po Žalgirio mūšio, sutriuškinus kryžiuočių ordiną, prasidėjo ramesnis miesto gyvenimas. Puikūs vandens keliai Nemunu ir Nerimi padėjo vystytis prekybai. Kaunas greitai pasidarė žymus administracinis ir ekonominis Lietuvos centras. Miestas pradėjo plėstis ir turtėti. Jau XVI a. pradžioje Kauno pirkliai pradėjo galvoti apie geriamojo vandens tiekimą į savo gyvenamuosius namus.

XVI a. viduryje, kada Žaliakalnyje tarp Pakalnės ir Mackevičiaus gatvių buvo surasti trys švaraus vandens šaltiniai, buvo pradėta Kauno medinio savotekinio vandentiekio statyba. Iš minimų vandens šaltinių mediniais vandentiekio vamzdžiais vanduo nutekėdavo į rotušę, karčiamas ir pirklių namus. Tačiau karai, gaisrai šį vandentiekį sunaikino.

Bėgo metai, amžiai Kaunas iškentėjo ne vieną didelę epidemiją. Tik XIX a. pabaigoje tuometinė miesto valdyba dėl nepakenčiamos sanitarinės būklės jau 1878 m. įrengė 6 kastinius viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietovėse (Rotušės a., senajame turguje, prieš miesto kapus, teatrą, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Ž. Šančiuose).

Šaltinis: www.kaunovandenys.lt

Senasis Vilniaus vandentiekis (Vandentiekis Lietuvoje)

Senasis Vilniaus vandentiekis – Vilniaus vandentiekio sistema, veikusi XVI-XIX amžiais. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabar – Vingrių gatvė), nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių, nuo 1598 m. minimi ir Aušros vartų šaltiniai. Vanduo mediniais vamzdžiais savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai imti keisti metaliniais. 1914 m. pradėjo veikti naujas vandentiekis, imantis vandenį iš gręžinių.

Vingrių šaltiniai garsėjo labai geros kokybės geriamu vandeniu, kuris gyventojų buvo vadinamas Šv. Jono vandeniu. Kur jie yra buvę, dabar žymi Vingrių gatvė. Nuo 1501 m. šaltiniai priklausė dominikonams. Tais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją besikuriantiems dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanotas žemės sklypas, keturios smuklės ir Vingrių šaltiniai. Vienuoliams išlaikyti šaltinius savo nuosavybėje nebuvo lengva, nes miestui labai trūko vandens. Net pats didysis kunigaikštis, apžiūrėjęs vandens išteklius ir „mauči laskovyj vzgliad na toje miasto nšo vilenskoje“, atidavė miestui Žiupronių šaltinius, o iš Vingrių šaltinių tegalėjo atiduoti tik „atliekamą vandenį“ („vodu zbytočnuju“), kuris bėga iš šaltinių į miesto žemę ir, tekėdamas perkasu, plauna miesto mūrus. Po ilgų derybų dominikonai 1536 m. pardavė miestui Vingrių šaltinius. Miestas jiems sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Šaltiniai atiteko miesto magistratui, kuris nutiesė vandentiekį į įvairias miesto dalis. Už tokius pinigus Vilniuje buvo galima nusipirkti nedidelius medinius namus (iš to galima daryti prielaidą, kad pinigai tebuvo sumokėti tik už šaltinių „atliekamą vandenį“, kurį kunigaikštis jau anksčiau miestui buvo dovanojęs).

1536 m. statutas, kurį Vilniaus miestui suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, nustatė, kad „visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai, o kas vartos kitokį vandenį (inoje vody), tas privalo nuo savo namų kasmet vamzdžiams duoti po aštuonis grašius”. Vandentiekiu atvestas vanduo buvo reikalingas ne tik gėrimui, bet ir gaisro gesinimui, o tai – visų miestiečių bendras rūpestis.

Dominikonų gatvė XVI a. buvo beveik ištisai užstatyta mūriniais pastatais ir kai kurie jų jau turėjo nuo Vingrių šaltinių mediniu vandentiekiu atvestą geriamąjį vandenį. Pats seniausias viešas šulinys, manoma, buvo prie šv. Jono bažnyčios varpinės. Iš 1532 m. dokumento sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.

Antrasis pagal svarbą vandens tiekėjas buvo Aušros vartų šaltiniai. Jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus. Pirmoji žinia apie juos yra iš XVI a. pabaigos. Skunde teismui dėl užpuolimo, įvykdyto 1598 m., pasakyta, kad tai atsitiko tuoj už Vilniaus, vieškelyje į Medininkus, prie kalno, „iš kur į Vilniaus miestą eina vamzdžiai“. Aušros vartų šaltiniai yra žymiai aukštesnėje vietoje negu Vingrių, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni. 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus plane pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto (tarp Aušros ir Rūdininkų vartų) ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn. Upelis, pavaizduotas tiesiai už Aušros vartų, išteka iš Aušros vartų šaltinių. Visai netoli Aušros vartų tas upelis išsilieja į tvenkinį, kurio šiauriniame pakraštyje stovi mūrinis apvalus pastatas, sujungtas su Aušros vartais. Spėjama, kad tai buvęs vandens rezervuaras, XVII a. dokumentuose lenkiškai vadinamas „rurmus“. Šitas pastatas ir siena ypač aiškiai matyti 1740 m. Vilniaus plane, tačiau buvusių upelių ir tvenkinio jau nebėra. XIX a. šaltiniai vėl buvo įjungti į miesto vandentiekio tinklą.

1660 m. metinį mokestį už vandenį sumokėjo 15 miestiečių, mūrinių namų savininkų – iš viso 24 kapas 48 grašius. Už vandenį iš viešųjų vamzdžių (viešųjų vandentiekio šulinių) sumokėjo 11 miestiečių. Taigi, tais metais viešuoju vandentiekiu naudojosi 26 miestiečiai, neskaitant didikų ir privilegijuotų asmenų, kurie vandentiekiu naudojosi nemokamai. 1677 m. vandentiekiu naudojosi apie 50 miestiečių ir bendruomenių (kardininko Tyzenhauzo, raikytojo Tiškevičiaus, P. Kososbuckio, Bialozaro, Voinos, Dovydo Oto, kanauninko Osovskio, vargonininko M. Ventos, D. Paciukevičiaus, M. Procevičiaus, J. Dolemars ir kiti namai).

Bent keliuose XVII a. dokumentuose sakoma, kad vanduo visur išvedžiojamas į namus, bet viešose vietose, matyt, dar maža buvo vandens, todėl daug kur kalbama apie svarbą viso miesto labui turėti vandenį viešose vietose, ypač būtiną gaisrų gesinimui.

Po Šiaurės karo, 1712 m., nuniokotame Vilniuje pajamų už vandenį nebuvo, nes „vamzdžiai ištuštėję“, tačiau vamzdininkai samdomi. Ištisus metus vedamas vandentiekis į „Jo prakilnybės pono Vitebsko vaivados ir tribunolo maršalkos“ rūmus, taip pat į „Jo prakilnybės pono Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hetmano rūmus“. Vilniaus vaivados M. Vyšniaveckio 1738 metų universale dėl tvarkos mieste sakoma, kad miestiečiai privalo sutvarkyti vandentiekį ir kas „grindinio ir vamzdžių nenorės taisyti“, turi būti nubaustas. Net ir 1745 m. pajamų už vandenį dar nebuvo, tačiau kai kas vandentiekiu naudojosi. XVIII a. II pusėje vandentiekis jau teikė pajamų, veikė vandentiekio magistralė į akademiją, vanduo buvo kai kurių namų kiemuose.

1534 m. didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltinių vieta nusakoma: „jieduči s zasubočiovič ulicy do gūr na velikoj dorozie“. Vadinasi, šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės (už miesto vartų, prie vieškelio, vedančio į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), iš čia ir jų pavadinimas XVI–XVII a. Matyt, ten buvo daug šaltinių, nes dokumente pasakyta: „jest dosyt vody“ (vandens yra užtektinai). XVI a. visi šios vietovės šaltiniai buvo vadinami vienu bendru, Žiupronių, vardu, o XIX a. dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusių misionierių vienuolyno sode, buvo vadinami Misionierių šaltiniais. Viename dokumente sakoma, kad 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę.

Galėjo būti ir mažesnės, vietinės vandentiekio sistemos. Vanduo galėjo būti tiekamas ne tik iš šaltinių ir kastinių šulinių, bet ir iš tvenkinių, kanalų ir kitų telkinių.

Vienas tokių savarankiškų vandentiekių priklausė Bernardinų vienuolynui. Tai rodo iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios išlikę planai. Iš sode buvusių šaltinių siurblys traukė vandenį ir vamzdžiais tiekė jį vienuolyno rūmams. Šis vandentiekis buvo įdomus savo technika ir apskritai unikalus įrenginys.

1788 m. akte pasakyta, kad dabartinės Bokšto gatvės rajone prie ponų Karvelių tvoros Martynas Jančevskis iškasė šulinį, norėdamas nusivesti vandenį į savo namus Sofjanikų gatvėje (dabartinė pietinė Maironio gatvės dalis). Jančevskis turėsiąs mokėti miesto ekonomijai nustatytą pinigų sumą, o jeigu nemokėsiąs, tai šulinys pereisiąs miesto nuosavybėn. 1791 m. miesto kasos raporte, kuriame kalbama apie smuklės ir malūno statybą, kanalų kasimą Paplavose (dabartinis Aukštaičių, Paupio, Kranto gatvių rajonas), yra paminėti architekto nurodymai, ką ir kaip daryti, kad „namai, kurie bus pastatyti, galėtų turėti iš aukštutinio kanalo vamzdžiais atvestą vandenį“. 1816 m. dokumente, kuriame kalbama apie vandentiekio į šv. Ignoto kareivines remontą, yra šiam reikalui sudaryta sąmata, pasirašyta Popovščiznos vamzdininko Dominyko Butkievskio.

Vilniaus senasis vandentiekis buvo gravitacinis, vanduo tekėjo iš aukštesnės vietos į žemesnę, vadinasi, nereikėjo ir kokių sudėtingų įrenginių. Paprasta vandentiekio sistema buvo sudaryta iš medinių vamzdžių, vandens šaltinio – rezervuaro ir vandens čiaupo arba tiesiog indo, į kurį subėgdavo vanduo. Dėl Vilniaus senojo vandentiekio sistemos paprastumo mažai keitėsi vandentiekio technika. XIX a. II pusėje vietoje medinių vamzdžių pradėta vartoti metalinius, paliekant tą patį gravitacinį principą, vadinasi, iš esmės sistema nebuvo keičiama.

XIX a. II pusėje padidėjus gyventojų skaičiui (1897 m. Vilniuje buvo 154 tūkst. gyventojų), Vilniui ėmė trūkti vandens. 1878–1889 metais daugelis senų medinių vandentiekio vamzdžių buvo pakeisti metaliniais. Juos buvo lengviau eksploatuoti, ir jie maksimaliai išnaudojo Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius. Tačiau šios priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Iki 1893 m. įmonių savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo išsigręžę apie 40 artezinių šulinių, duodančių švarų, geros kokybės vandenį. Tačiau miestui vandens nepakako. Senųjų šaltinių atsargas ištirti buvo pavesta inžinieriui F. Jasinskiui. Jis 1881 m. nustatė, kad Vingrių šaltiniai gali duoti iki 110 tūkst. kibirų vandens per parą, Misionierių – apie 15 tūkst. kibirų per parą. Tokio vandens kiekio Vilniui buvo per mažai, tuo labiau, kad pramonė augo ir vandens nuolat trūko.

1902 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto dūma nutarė vandentiekio ir kanalizacijos projektus patikėti inžinieriui Šimanskiui. Po dvejų metų Šimanskis pateikė užsakovams visiškai parengtą projektą. Projektuojamam vandentiekiui pagrindu imamas tuometinis miesto plotas – 12,5 kv. varstų (apie 1350 ha) su 248 tūkstančiais gyventojų. (Šimanskio nuomone, 1914 m. tiek galėjo būti gyventojų). Vanduo turėjo būti imamas iš Neries prie Viršupio kaimo. 1906 m. „Kurier Litewski“ pranešė, kad iš Varšuvos atvykęs inžinierius Gustavas Hantkė paruošė naują vandentiekio projektą, pagal kurį vanduo taip pat turėjo būti imamas iš Neries. Tačiau nei vienas, nei kitas projektas nebuvo įgyvendintas, ir Neries upės šalininkai turėjo nusileisti artezininkams. Dūma pasikvietė vokiečių hidrotechniką Oskarą Smrekerį iš Manheimo ir pavedė ištirti požeminius vandenis.

1906 m. vasario mėn. O. Smrekeris pateikė projektą. Jis sukritikavo filtruotą Neries vandenį, išgirdamas Vilniaus artezinius šulinius, trykštančius iš 30–40 metrų ir dar didesnių gelmių. Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) O. Smrekeris suprojektavo platų artezinių šulinių tinklą ir siurblių stotį. Didelis rezervuaras (6 276 m³) turėjo būti įrengtas ant Stalo kalno, kaip ir buvo siūloma Šimanskio projekte. Vandentiekis buvo apskaičiuotas 350 tūkst. gyventojų, vandentiekio tinklų ilgis turėjo siekti 54 km. Jo statyba turėjo kainuoti 1 mln. rublių arba 300 tūkst. rublių pigiau negu Šimanskio projekte. Tai nulėmė, kad 1907 m. rugpjūčio 24 d. miesto dūmos posėdyje projektas buvo patvirtintas. Dabar tereikėjo gauti lėšų ir Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą naujo vandentiekio statybai. Po didelių rūpesčių, 1909 m. projektas buvo patvirtintas. 1911 m. vasario 18 d. Vilniaus miestui buvo leista išleisti obligacinę paskolą vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti. Pirmiausia buvo paruoštas vandens siurbimo stoties statybos Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) darbų projektas. 1912 m. liepos mėnesį įvyko iškilmės, kurių metu padėtas kertinis simbolinis akmuo. 1912–1914 m. Sereikiškių parke pastatyta pirmoji vandentiekio siurblinė. Darbus vykdė E. Šenfeldas, 1914 m. pastatyta Pavilnio vandenvietė. 1916 m. baigti centralizuoto vandens tiekimo statybos darbai – vandentiekio vamzdynai, Tauro, Liepkalnio rezervuarai. Tai padėjo pagrindus naujajam Vilniaus vandentiekiui.

Education in England

Education in England is overseen by the United Kingdom's Department for Education. Local government authorities are responsible for implementing policy for public education and state-funded schools at a local level.

England also has a tradition of independent schools (sometimes termed "public schools") and home schooling alongside state schools; legally, parents may choose to educate their children by any suitable means. State-funded schools can be categorised as grammar schools, which are selective, or comprehensive schools, which are not. These can be further subdivided into free schools, other academies and state-run schools. More freedom is given to free schools, including most religious schools, and other academies in terms of curriculum, but all are subject to assessment and inspection by Ofsted.

The state-funded education system is divided into stages based upon age: Early Years Foundation Stage (ages 3–5); primary education (ages 5 to 11), subdivided into Key Stage 1 (KS1) Infants (ages 5 to 7) and Key Stage 2 (KS2) Juniors (ages 7 to 11); secondary education (ages 11 to 16), subdivided into Key Stage 3 (KS3; ages 11 to 14) and Key Stage 4 (KS4; ages 14 to 16); Key Stage 5 is post-16 education (ages 16 to 18); and tertiary education (for ages 18+).

At age 16 the students typically take exams for the General Certificate of Secondary Education or other Level 1/2 qualifications. While education is compulsory until 18, schooling is only compulsory to 16, thus post-16 education can take a number of forms, and may be academic or vocational. This can involve continued schooling, known as "sixth form" or "college", leading (typically after two years of further study) to A-level qualifications (similar to a high school diploma in some other countries), or a number of alternative Level 3 qualifications such as BTEC, the International Baccalaureate or the Cambridge Pre-U. It can also include work-based apprenticeships or traineeships, or volunteering.

Higher education often begins with a three-year bachelor's degree. Postgraduate degrees include master's degrees, either taught or by research, and doctoral level research degrees that usually take at least three years. Tuition fees for first degrees are up to £9,000 per academic year for English, Welsh and European Union students, although these are set to rise to £9,250 for students starting from 2017.^[14]

The Regulated Qualifications Framework (RQF) covers national school examinations and vocational education qualifications. It is referenced to the European Qualifications Framework, and thus to other qualifications frameworks across the European Union. The Framework for Higher Education Qualifications (FHEQ), which is tied to the RQF, covers degrees and other qualifications from degree-awarding bodies. This is referenced to the Qualifications Framework of the European Higher Education Areadeveloped under the Bologna process.

zolynas.lt

Maersk Drilling [Danija]

Maersk Drilling is a drilling rig operator based in Copenhagen, Denmark. It is a subsidiary of the A.P. Moller – Maersk Group, established in 1972. Maersk Drilling is one of the A.P. Moller – Maersk Group's core businesses.

Maersk Drilling owns 24 rigs. The fleet includes five Ultra-Harsh jack-ups, four XL Enhanced jack-ups (including one newbuild which is set for delivery in late 2016), seven Harsh environment jack-ups, four semi-submersibles and four Ultra deepwater drillships.^[2] Maersk Drilling is among others a market leader in challenging Norwegian jack-up market with a market share of 7 out of 12 rigs (2016).

Maersk Drilling is part of the A.P. Moller - Maersk Group - a worldwide conglomerate with 89,000 employees and offices in 135 countries, headquartered in Copenhagen, Denmark. The company is listed on the Copenhagen Stock Exchange. On 21 June 1972 Mærsk Storm Drilling Company and Atlantic Pacific Marine Corporation were established with the purpose of purchasing two semi-subs and two barge rigs. These were the very early days of Maersk Drilling. Today, Maersk Drilling’s fleet includes some of the industries youngest and most advanced harsh environment jack-up rigs, jack-ups rigs, Deepwater semi-submersibles and Ultra deepwater drillships.

Egyptian Drilling Company (EDC) is a 50/50 joint venture between Maersk Drilling and the Egyptian General Petroleum Corporation. EDC owns and operates a fleet of more than 60 land rigs and five jack-up rigs in the Middle East.

• Maersk Drilling is the 11th largest drilling contractor worldwide.
• Maersk Drilling is a market leader in the challenging Norwegian jack-up market with a market share of 7 out of 12 rigs (2016).

Ferrari (Italija)

Ferrari – Italijos automobilių gamintojas, specializuojantis sportinių ir labai galingų automobilių gamyboje. Kompanija įkurta 1929 m. Enzo Ferrari. Iš pradžių Scuderia Ferrari rėmė lenktynininkus ir lenktyninių bolidų gamintojus. Vėliau, 1946 m. ši kompanija atsiskyrė ir tapo S.p. A. Ferrari, kuri dabar yra kontroliuojama Fiat grupės. Kompanijos būstinė Maranello yra įsikūrusi Modena mieste, Italijoje. Šiuo metu Ferrari prezidentu dirba italas Luca Cordero di Montezemolo.

Nuo 1947 m. iki dabar

Pirmasis serijinis Ferrari automobilis buvo 1947 m. pagamintas 125 S su 1,5 l V12 varikliu. Enzo nenoriai pagamino ir pardavė šiuos automobilius, kad padidintų Scuderia kapitalą. Blizgančios, gražios, ryškios, šios greitos mašinos iškart įgavo daug teigiamos reputacijos. Enzo ir toliau nenoriai pardavinėjo savo automobilius, nes jis manė, kad dauguma perka tik dėl gero įvaizdžio, o ne dėl įspūdingų parametrų ir pasirodymų. Ferrari pasižymėjo savo stilingu dizainu, kurį dažniausiai kūrė Pininfarina. Šie automobiliai buvo skirti tiems, kurie yra turtingi, be to, jauni (arba jauni širdyse). Kiti dizaino namai taip pat bendradarbiavę su Ferrari – Scaglietti, Bertone, Touring, Ghia ir Vignale.

1988 m. kompanijos įkūrėjas Enzo Ferrari dirbo prie Ferrari F40 modelio išleidimo. Tai buvo paskutinis Ferrari modelis iki E. Ferrari mirties.

2004 m. FIAT turėjo 56 % Ferrari akcijų, Mediobanca 15 %, Commerzbank 10 %, Lehman Brothers 7 % ir Enzo sūnus – Piero Ferrari 10 %.

2008 m. akcijų pasiskirstymas pasiskirstė taip – 85 % atiteko FIAT grupei, JAE Mubadala kompanijai – 5 %, o antras Enzo Ferrari sūnus Piero turėjo 10 %.

2009 m. gegužės 17 dieną aukcione buvo parduotas 1957 m. Ferrari 250 Testa Rossa modelis, už kurį pirkėjas sumokėjo 12,1 milijonų JAV dolerių. Tuo metu tai buvo brangiausiai parduotas automobilis pasaulyje aukcione. Šiuo metu šis rekordas priklauso Bugatti Atlantic modeliui, už kurį aukcione buvo sumokėti 28 milijonai JAV dolerių.

2010 m. lapkritį FIAT pranešė, kad susigrąžina 5 % kompanijos akcijų iš Mubadala kompanijos.

2012 m. rugsėjo 15 d. Silverstouno trasoje buvo surinkti 964 Ferrari automobiliai (kartu verti 162 milijonų dolerių), kurie apvažiavo trasą ir pasiekė pasaulio rekordą.

2014 m. spalio 29 d. Fiat Chrysler Automobiles pranešė apie planus atskirti Ferrari kompaniją siekiant didesnio šio vardo populiarumo.

Forma	Akcinė bendrovė
Pramonė	Automobilių
Įkurta	1947 m. (priešistorė nuo 1929 m.)
Centrinė būstinė	Maranello, Modena, Italija
Produkcija	Automobiliai
Pajamos	2,3 milijardų eurų (2013 m.)[1]
Darbuotojų	2695 (2011 m.)
Tinklalapis	www.ferrari.com

Kas yra Londonas?

Londonas (lot. Londinium) – Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinė – pagal gyventojų skaičių didžiausias šalies, pirmas Europos Sąjungos, ketvirtas – Europos žemyno miestas.

Londoną sudaro 33 savivaldybės, iš kurių dvi pagrindinės turi miesto statusą, tai istorinis Londono centras - Londono Sitis bei Vestminsteris. Kitos trys, turi karališkosios savivaldybės statusą, tai - Kensingtonas ir Čelsi, Kingstonas prie Temzės ir Grinvičas.

Miesto istorijoje buvo begalė reiškinių, dariusių įtaką visai Europai: angliškasis renesansas, pramonės revoliucija, gotikos atgimimas. Miesto branduolys – senasis Londonas, vis dar išlaikantis savo nuo viduramžių išlikusias ribas. Nuo XIX amžiaus Londonu imta vadinti ne tik jo branduolį, bet ir visą aplink esantį kontroliuojamą metropolį. Šiandien didžiausios šios aglomeracijos formos yra Anglijos Londono rajonas bei Didžiojo Londono administracinė teritorija su savo meru ir asamblėja.

Londonas yra vienas iš svarbiausių finansų bei komercinių centrų pasaulyje. Londono sityje nuolatos gyvena tik apie 11,500 (2011 m. duomenimis) žmonių, bet kasdieną darbui atvyksta virš 300,000 žmonių, kurie daugiausia darbuojasi finansų sektoriuje. Londono sityje veikia daugybės įmonių biurai, vien bankų – daugiau kaip 500. Antras mieste pagal tokią svarbą ir nuo 1987 metų pradėtas perstatyti - yra Canary Wharf rajonas, kuriame dirba apie 105,000 žmonių (2014 m. duomenimis) bei įsikūrę daug didžiausių pasaulio bankų, draudimo, teisinių paslaugų, audito ir mokesčių konsultavimo bendrovių ir atstovybių.

Taip pat miestas yra įtakingas politikos, mokslo, pramogų, kultūros, prekybos, žiniasklaidos, mados bei meno srityse. Centriniame Londone yra įsikūrę daugiau nei pusės didžiausių Jungtinės Karalystės įmonių, kurios patenka į didžiausiųjų šimtuką (FTSE 100), štabai, kuriuos čia taip pat įsteigė daugiau nei šimtas didžiųjų Europos įmonių. Miestas yra pagrindinė šalyje turistų lankoma vieta, o jų išlaidos kasmet siekia maždaug 15 milijardų svarų. Londone vasaros olimpinės žaidynės vyko 1908, 1948 ir 2012 metais.

Didysis Londonas turi keturis pasaulinius paveldo objektus: Elžbietos bokštą, istorinę Grinvičo gyvenvietę, Karališkuosius botanikos sodus ir teritoriją, kuriai priklauso Vestminsterio rūmai, Vestminsterio vienuolynas ir Šventosios Margaritos bažnyčia. Bekingemo rūmuose reziduoja Monarchas, Dauningo gatvė 10 – Ministras Pirmininkas.

Beveik prieš du tūkstantmečius (apie 43–50 m.) miestą įkūrė romėnai, valdant imperatoriui Tiberijui Klaudijui Neronui (41–54 m.), ir pavadino jį Londinium. Miestavardžio reikšmė turi kelis aiškinimus; manoma, kad romėnai lotynizavo jau buvusį keltiškąjį vietovės pavadinimą, kildinamą iš asmenvardžio Londinos, turinčio šaknį lond 'laukinis'. Kita teorija šį žodį kildina iš senųjų europiečių kalboje vartoto upėvardžio, kurį vėliau iš jų perėmę keltai. Upėvardžio reikšmė buvusi 'tekanti (plati) upė'.

Nuo IV a. vidurio Londonas buvo svarbus romėnų Britanijos politinis centras, nuo VII a. pr. anglų karalystės sostinė. Nuo XI a. pabaigos – XII a. pradžios jau žinomas kaip oficialioji Anglijos sostinė, nuo 1707 m. – Didžiosios Britanijos.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Londonas_(Jonava)
https://lt.wikipedia.org/wiki/Londonas

getty images

In 1995, Mark Getty and Chief Executive Officer Jonathan Klein co-founded Getty Investments LLC. Mark Getty is the company's chairman.

In September 1997, Getty Communications, as it was called at the time, merged with PhotoDisc, Inc. to form Getty Images.

In April 2003, Getty Images entered into a partnership with Agence France-Presse (AFP) to market each other's images.

Getty Images acquired the Michael Ochs Archives in February 2007. The Michael Ochs Archives were described by The New York Times as "the premier source of musician photography in the world".

In 2008, the private equity firm Hellman & Friedman (H&F) acquired Getty Images.

In 2012, H&F put Getty up for sale. As of the ensuing sale to Carlyle Group, the company was said to have an archive that included 80 million stills and illustrations.

In 2015, Jonathan Klein became the company's chairman and Dawn Airey was hired as Chief executive officer (CEO) of Getty Images.

Mark Harris Getty, KBE (born July 9, 1960) is a British-born Irish businessman and co-founder of Getty Images. A member of the Getty family, which originally made its money from oil, he is the son of American-British billionaire philanthropist Sir John Paul Getty, Jr.

Lietuvos-Latvijos dujotiekis (DN500)

Dujotiekis pradėjo veikti 1962 m. Dujotiekis nuo Lietuvos sienos iki Iecavos yra seniausias dujotiekis Latvijoje. 2013 m. dujotiekio pajėgumai išplėsti. Iš Lietuvos į Latvijos pusę dujų tiekimo galimybės padidėjo iki 6,48 mln. m³/parą, o iš Latvijos į Lietuvą – iki 6,24 mln. m³/parą. Atnaujinimo projekto vertė – 29,6 milijonai €. Planuojama išplėstų pajėgumų eksploatacijos pradžia – 2019 m. – 2020 m.^[1] Lietuvai tai vienintelis dujotiekis, kuris suteikia galimybę naudotis Inčukalnio dujų saugykla.

Vieta
Šalys	Latvija,  Lietuva
Trasa	Ryga–Vilnius
Pagrindinė informacija
Tipas	gamtinės dujos
Partneriai	Lietuvos dujos (LTU), Latvijas Gaze (LAT)
Atidarymas	1962 m.
Techninė informacija
Skersmuo	500 mm
Maksimalus išleidimas	4,58 mlrd. m³ per metus (planuojama)

                                                                                                                                                   zolynas.lt

Électricité de France [EDF] Prancūzija

Type	Société anonyme
Traded as	Euronext:
Industry	Electric utility
Founded	1946; 71 years ago
Founder	Marcel Paul
Headquarters	Paris, France
Area served	Worldwide
Key people	Jean-Bernard Lévy (Chairman and CEO)
Products	Electricity generation, transmission and distribution; energy trading
Revenue	€72.874 billion (2014)
Operating income	€17.279 billion (2014)
Profit	€3.701 billion (2014)
Total assets	$303.01 billion (2016)
Total equity	€40.610 billion (end 2014)
Owner	French State : (84.5%)
Number of employees	158,161 (FTE, average 2014)
Subsidiaries	EDF Energy, EDF Luminus
Website	www.edf.com

                                                                                                                                                   zolynas.lt