Su Š. Kalėdomis! Merry Chistmas!

 

 

Lenkijos energetinė sistema [I dalis]

Lenkijoje už elektros energijos perdavimo patikimumą ir stabilumą yra atsakinga įmonė PSE Operator S.A., kuri nuo 2004 m . veikia kaip šalies perdavimo tinklų operatorė.

PSE Operator užduotis - tai pakankakamos kokybės energijos tiekimas vartotojams visoje šalyje bei elektros energijos perdavimo paslaugų teikimas užsienio rinkoms.

Įmonė PSE Operator S.A. yra atsakinga už šalies perdavimo sistemos saugumą, ką realizuoja pvz. atlikdama reikiamus priežiūros, rekonstrukcijos, remonto bei tinklų plėtros darbus tuo pačiu atsižvelgdama į aplinką.

Įmonė PSE Operator S.A., kaip stočių bei aukštos įtampos elektros perdavimo pstočių bei linijų savininkė, efektyviai tvarko perdavimo tinklo eismą sistemoje, išlaikant elektros energijos tiekimo patikimumą ir kokybę bei koordinuoja dalį 110kV sistemos darbų bendradarbiaudama su skirstomųjų tinklų bendrovėmis.

Įmonė PSE Operator S.A. teikia perdavimo paslaugas perdavimo tinklų infrastruktūra, kuriai priklauso sekantys objektai (2008m. duomenys):

- 236 linijų, kurių bendras ilgis 13 064 km , įskaitant:

        Viena 750 kV įtampos linija, kurios ilgis 114 km

• 68ios 400 kV įtampos linijos, kurių bendras ilgis apie 5 031 km
• 167ios 220 kV įtampos linijos, kurių bendras ilgis apie 7 919 km

- 98 aukštos įtampos transformatorių pastotės

Lenkijos elektros energetikos sistema yra didžiausia Vidurio - Rytų Europoje (CEE). Ją sudaro tokios sritys kaip:

• Elektros energijos gamyba (elektros energijos tiekimo sistemos, šilumos energijos bei kiti šaltiniai)
• Elektros energijos perdavimas - energijos transportavimas iš elekrinių į skirstomųjų tinklų bendroves, įgyvendinamas aukštos įtampos tinklais (220 kV ir 400 kV)
• Elektros energijos skirstymas ir tiekimas skirstomųjų tinklų bendrovėms perdavimo linijomis (110 kV ir mažesnės įtampos).

Daugiau informacijos galite rasti http://www.pse-operator.pl/.

Pirmasis dujotiekis Lietuvoje 1961 m.

Lietuvoje pirmasis dujotiekis, magistralinio dujotiekio Dašava-Minskas atšaka Ivacevičiai-Vilnius nutiestas 1961 m. Nuo šio dujotiekio vėliau nutiestos atšakos į kitus Lietuvos miestus.

Lietuvoje 2003 m. buvo 1676 km magistralinių dujotiekių. Vamzdžių didžiausias skersmuo 1200 mm, tiekiamų dujų slėgis 5,5 MPa. Magistraliniais dujotiekiais Lietuva sujungta su Rusija, Baltarusija ir Latvija. 2012 m. parengta Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė. Tokia jungtis integruotų Baltijos šalis į Europos Sąjungos dujų rinkas, padidintų gamtinių dujų tiekimo patikimumą ir išplėstų rinkos galimybes. Lenkijos ir Lietuvos dujotiekių jungties ilgis siektų 562 km. Šios jungties pajėgumai leistų ja į Baltijos šalis transportuoti iki 2,3 mlrd. m³ dujų per metus.

AM + FOJE 30 energija!

 

http://www.youtube.com/user/AndriusMamontovas

Pasaulio energetikos milžinai Gazprom (Rusija) I dalis

Gazprom – didžiausia Rusijos bendrovė ir didžiausia pasaulyje gamtinių dujų tiekėja. Įkurta 1989 m., 2003 m. turėjo 300 000 darbuotojų. Gazprom išgauna dujas Rusijoje, kurias tiekia beveik į visas Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Koncernas Gazprom kontroliuoja daugiau nei 80 % Rusijos gamtinių dujų tiekimo, bei 17 % viso pasaulio dujų rezervų (2007). Po to, kai įsigijo naftos bendrovę Sibneft, Gazprom turi 119 mlrd. barelių naftos rezervų kontrolę ir atsilieka tik nuo Saudo Arabijos, kuri turi 263 mlrd. barelių, ir Irano su 133 mlrd. barelių. Bendrovė valdo vienas didžiausių pasaulio naftos ir naftos dujų pavidalu sankaupas. Gazpromas į Rusijos biudžetą įneša apie ketvirtadalį visų pajamų ir sudaro 8 procentus bendrojo Rusijos vidaus produkto. Koncerno akcijos už rinkos kainą yra parduodamos tik Rusijos piliečiams, o užsieniečiai jas gali įsigyti tik maždaug tris kartus didesne kaina nei rinkos.

Gazprom be dujų tiekimo valdo ilgiausią pasaulio naftotiekio tinklą, kurio ilgis 150 000 km. Bendrovė valdo turtą įvairiose kitose srityse: bankininkystėje, draudime, žiniasklaidoje, statybose, žemės ūkyje. Taip pat įmonei Gazprom priklauso ir Vokietijos futbolo klubas FC Schalke 04. Už privilegiją turėti šį klubą bendrovė kasmet moka po 25 milijonus eurų. Rusijos dujų monopolininkei priklauso ir Rusijos aukščiausiosios futbolo lygos klubas FC Zenit Saint Petersburg. Koncernas turi kitų valstybių energetikos įmonių akcijų.2007 metais Gazprom vertė buvo 350 mlrd. dolerių. Gazpromas dar prieš metus buvo trečia didžiausia pasaulio korporacija, tačiau dabar dėl ekonominės krizės sukelto dujų ir naftos kainų nuosmukio bei didelių nuostolių Rusijos akcijų rinkoje, Gazpromo turtas sumažėjo

1989 metais iš Rusijos dujų ministerijos buvo sukurta įmonė Gazprom. Iš pradžių norėta Gazpromą padaryti bendra Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos įmone, kur visos šios šalys turėtų akcijų dalis, tačiau 1992 metais šis planas buvo atmestas. 1994 metais kompanija buvo privatizuota, tačiau valstybė pasiliko 40 procentų įmonės akcijų. Tuo metu Gazpromui vadovavo dabartinis Rusijos ambasadorius Ukrainoje ir buvęs Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas. Jis su koncernu buvo nuo pat jos įkūrimo ir po privatizavimo. Privatizacija truko nuo 1994 iki 1997 metų. Iš Gazpromo vadovo pareigų Viktoras Černomyrdinas buvo atleistas 1998 m.
Boriso Jelcino valdymo metais Gazpromas dažnai finansuodavo milijoninius Rusijos skolinius įsipareigojimus, tačiau mainais už tai tapdavo vis mažiau priklausomas nuo valstybės kontrolės. 1996 metų prezidento rinkimuose kartu su Rusijos oligarchais Gazpromas prisidėjo paremdamas Borisą Jelciną, nes nenorėjo, kad laimėtų komunistų partijos kandidatas Genadijus Ziuganovas. Į valdžią atėjus Vladimirui Putinui Gazpromo nepriklausomybė nuo valstybės susilpnėjo. Iš Gazprom vadovo pareigų buvo atleistas Remas Viachirevas, kuris savo valdymo metais, žurnalo "Forbes" duomenimis, buvo įtrauktas į 250 turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Didžioji dalis Remo Viachirevo turto buvo Gazpromo akcijos. Tačiau atėjus Putinui Remas Viachirevas akcijas pardavė keliasdešimt kartų žemesne nei rinkos kaina. Po Putino tapimo prezidentu atleisti buvo ir daugelis kitų ilgamečių Gazpromo vadovų. Į aukščiausius įmonės postus ir direktorių tarybą buvo paskirti tuometiniam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui lojalūs vadovai.
2001 m. Gazpromo direktorių tarybos pirmininku buvo išrinktas dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. 2002 metais jis buvo perrinktas antrą kartą. 2001 m. vadovaujant Dmitrijui Medvedevui, Gazpromas perėmė Vladimirui Gusinskiui priklausantį „Media Most“ holdingą, o kartu ir jam priklausantį vienintelį tuomet buvusį nepriklausomą Rusijos kanalą NTV. 25 % „Media Most“ holdingo akcijų buvo pervesta Gazprom media. 2005 m. Gazprom media įsigijo vieną didžiausių Rusijos dienraščių Izvestia.

http://zolynas.blogspot.com/2012/10/2011-m-didziausi-duju-gamintojai.html
 

Pasaulinės dujų atsargos(2005)[1]	Milijardai kubinių metrų
Rusija	47 700
Šiaurės Amerika	7 446
Pietų Amerika	7 090
Europa	6 635
Afrika	13 487
Artimieji Rytai	71 376
Azija	17 442

Draugystės naftotiekis arba Дружба [I dalis]

Lietuvoje

1966–1968 m. per Lietuvą nutiesta „Draugystės“ atšaka Polockas-Biržai-Ventspilis, kurios ilgis Lietuvos teritorijoje 87,384 km, vamzdžių skersmuo 720 mm. 1970 m. pradėjo veikti naftos perpumpavimo stotis Stačkūnuose netoli Biržų. 1979 m. baigta atšaka Polockas-Biržai-Mažeikiai, kurios ilgis Lietuvos teritorijoje 225,514 km, vėliau pratęsta dar 91,5 km iki Būtingės.

 

 

 

 

 

 

 

Draugystė (rus. Дружба) – tarptautinė magistralinių naftotiekių sistema, kuria Rusijos nafta tiekiama Baltarusijai, Ukrainai, Lietuvai, Latvijai, Lenkijai, Slovakijai, Čekijai, Vengrijai, Vokietijai.

Draugystės naftotiekis yra vienas ilgiausių pasaulyje, daugiau, kaip 5200 km ilgio, pagrindinės dalies vamzdžių skersmuo 1020 ir 1220 mm, atšakų – 530, 630, 720, 820 mm). Eina nuo Almetjevsko (Totorija) per Samarą, Brianską iki Mozyriaus (Baltarusija), nuo čia išsišakoja į 2 šakas: šiaurinę – per Baltarusiją, Lenkiją (per Plocką, atšaka į Gdanską), Vokietiją (iki Rostoko) ir pietinę – per Ukrainą, Čekiją, Slovakiją, Vengriją iki Budapešto. Mažesnės atšakos nutiestos į Ventspilį, Mažeikius ir Būtingę (nuo 2006 m. neveikia), taip pat į Odesą, Novorosijską ir kitur.

Istorija

1959 m. Ekonominės savitarpio pagalbos taryba nusprendė tiesti magistralinį naftotiekį iš TSRS į Lenkiją, Čekoslovakiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką. Kiekviena šalis statyboms turėjo tiekti reikiamas medžiagas, įrangą ir techniką. Naftotiekio pagrindinė dalis nutiesta 1960–1964 m. 1962 m. nafta pradėta tiekti į Čekoslovakiją, 1969 m. rugsėjo mėn. į Vengriją, 1969 m. lapkričio mėn. į Lenkiją, 1969 m. gruodžio mėn. – į Vokietijos DR. 1972–1974 m. nutiesta A antroji eilė (greta pirmojo vamzdyno).

Iki 1992 m. „Draugystės“ valdymo centras buvo Lvove, vėliau perkeltas į Brianską. Suirus TSRS nepriklausomybę paskelbusios valstybės perėmė savo nuosavybėn per jų teritoriją einančius vamzdynus.

2002 m. Rusija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Vengrija ir Kroatija pradėjo „Draugystės“ ir naftotiekio „Adrija“ sujungimo projektą. Iš Kroatijos uosto Omišalio Rusijos ir kitų NVS šalių nafta 2003 m. pab. pradėta tiekti į Vakarų Europą.

wiki

zolynas.lt

nafta.lt
http://www.geopolitika.lt/?artc=663
http://www.veidas.lt/druzbos-remonta-zadejusi-maskva-vamzdyna-atidave-baltarusijai

 

 

Energetinės salos Durpynai Lietuvoje I dalis

Durpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų, kurios ne visai mineralizavosi dėl vandens pertekliaus ir deguonies trūkumo. Natūralios durpės pagal struktūrą skirstomos į plaušines (mažai susiskaidžiusias) ir amorfines (gerai susiskaidžiusias). Pagal susidarymo sąlygas, durpės skirstomos į tipus (žemapelkines, aukštapelkines ir tarpines) bei potipius (raistines, plynraistines ir plynines).

Durpės formuojasi pelkėse. Daugiau kaip 80 % pelkių galima rasti didesnį ar mažesnį durpių sluoksnį. Durpės dengia apie 3 % Žemės paviršiaus. Lietuvoje durpės sudaro 6,4 % šalies ploto, Estijoje – 22 % , Suomijoje – 33 %. Esant palankioms sąlygoms durpės per ilgą geologinį laikotarpį virsta lignitu, o vėliau ir akmens anglimi. Durpės naudojamos kurui, žemės ūkyje – kraikui, o perpuvusios – dirvoms tręšti. Spalva – tamsiai ruda.

Ši uoliena dideliais kiekiais randama Rusijoje, Skandinavijoje, Kanadoje ir kitose šalyse, kurios yra palyginti aukštose platumose. Įmonė, kasanti durpes, arba vieta, kur jos kasamos, vadinama durpynu. Dažniausiai perdirbamos mechaniniu arba cheminiu būdu. Pastaruoju būdu pedirbant gaunamas durpių puskoksis, durpių dujos, amoniakas, acto rūgštis, durpių spiritas ir kiti produktai. Kai kurios durpių rūšys dėl antispetinių savybių gali būti vartojamos medicinoje.

Lietuvoje aptikta daugiau nei 40 rūšių durpių. Labiausiai paplitę žemapelkinės durpės, kurios sudaro apie 60 % visų durpių išteklių. Iš jų daugiausia randama raistinio potipio alksninės rūšies durpės. Aukštapelkinės durpės sudaro apie 30 % durpių išteklių. Iš jų gausiausią dalį sudaro plyninės durpės, tarp kurių vyrauja fuskuminė rūšis.^[1]

http://lt.wikipedia.org/wiki/Durp%C4%97s

Lietuvos durpynai

Pagal VšĮ Gamtos paveldo fondo 2010 m. atliktą duomenų bazių analizę, durpynai užima 9,9 % šalies ploto (1 lent.). Panašią teritorijos dalį durpynai sudaro ir kaimynėse šalyse: Latvijoje – 10,4 %, Baltarusijoje – 11,5 %.

1 lentelė. Durpynų ir pelkių plotai Lietuvoje.

Eil. Nr.	Teritorija	Plotas, tūkst. ha	% durpynų ploto	% šalies ploto
1	Bendras durpynų plotas	646,04	100	9,9
2	Pažeisti durpynai	467,92	72,4	7,2
2.1	Mišku apaugę sausinti durpynai	162,16	25,1	2,5
2.2	Bemiškiai sausinti durpynai	283,43	43,9	4,3
2.3	Durpių karjerai	22,33	3,5	0,4
2.3.1	Eksploatuojami	17,58	2,7	0,3
2.3.2	Apleisti	4,76	0,7	01
3	Pelkės	178,12	27,6	2,7
3.1	Pelkiniai miškai	123,22	19,1	1,9
3.2	Bemiškės pelkės	54,9	8,5	0,8

UK dujotiekio sistema ir apsirūpinimas suskytintomis dujomis (LNG) arba (SGD)

Galime pamatyti kokia yra Didžiosios Britanijos apsirūpinimu dujomis sistema. Aiškai matyti, kad yra naudojma suskystintų dujų (LNG)  šalį aprūpinanti sistema.
 

SGD terminalai Europoje

Šiuo metu didžiausias Europoje SGD importo terminalas „South Hook“ veikia Jungtinėje Karalystėje. Jo pajėgumas siekia net 18 mlrd. m³ per metus. Praplėtus Olandijoje veikiantį „Gate“ importo terminalą, jo pajėgumas išaugs iki 22 mlrd. m³ per metus ir jis taps didžiausiu Europoje. Mažiausio pajėgumo (metinis pajėgumas 0,7–1,4 mlrd. m³) terminalai įrengti Kipre, Graikijoje ir Švedijoje.

Daugiau apie: UK dujas  http://www.britishgas.co.uk/

Kiti zolynas.lt  rašiniai apie dujas pasaulyje:

http://zolynas.blogspot.com/2012/11/jav-duju-sistema-i-dalis.html
http://zolynas.blogspot.com/2012/03/europos-duju-sistema.html
http://zolynas.blogspot.com/2013/04/suskystintu-gamtiniu-duju-terminalas.html
http://zolynas.blogspot.com/2012/05/suskystintu-duju-terminalo-veikimo.html

zolynas.lt

Kruonio HAE veikimo principas (video)

 

Apie Kruonio HAE.

Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHAE) – vienintelė  tokio tipo  elektrinė  Baltijos šalyse. Kai energetinės  sistemos  apkrova  maža  ir  yra  daug  pigios perteklinės  energijos, KHAE  agregatai, įjungti  siurblio  režimu,  kelia  vandenį  iš  Kauno  marių  į  dirbtinį  viršutinį  baseiną, esantį  100 m  aukščiau marių vandens lygio. Esant  viršutiniam baseinui pilnam, KHAE  gali dirbti  kaip  įprasta hidroelektrinė tiekdama  į  energetinės sistemos 330kV  tinklą  iki  900 MW  galią  daugiau  kaip  12 valandų. Sisteminių  avarijų  prevencijai  ir  likvidavimui  labai  svarbu, kad  KHAE agregatai  užtikrina  greitą rezervinę galią – visu savo pajėgumu į tinklą sugeba įsijungti  mažiau  nei  per 2 min.  Todėl  įprastinėmis sąlygomis  dalis  agregatų  stovi  rezerve, pasiruošę automatiškai  leistis  nuo sistemos  priešavarinės  automatikos  ir  operatyviai  dengti  galios  deficitą,  pvz. atsijungus Ignalinos AE  (ar kitai galingai elektrinei). 

Kita  ne  ką  mažesnė  pagal  svarbą   KHAE   funkcija  –  sistemos  apkrovos  netolygumų  lyginimas, įtampos  ir  dažnio  reguliavimas. Dirbdama   sinchroninio   kompensatoriaus   režimu    (vanduo   iš  turbinos  darbinio rato kameros išspaustas),  agregatai  gali  keisti   reaktyviąją  galią  nuo  – 120 MVAr  iki  + 200 MVAr, palaikydami 330 kV tinklo įtampą  standarto nustatytose ribose.

 

Kruonio HAE paleidimų skaičius per metus(statistika).

 

 

Žiūrėkite video filmą apie Kruonio HAE  čia http://www.kruoniohae.lt/lt/main/activity 

 

 

zolynas.lt

Didžiausios pasaulyje saulės jėgainės

http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_photovoltaic_power_stations#World.27s_largest_photovoltaic_power_stations

zolynas.lt

Senoviniai automobiliai ruošiami 111,1 km žygiui 2013 06 08

 

Liko nedaug laiko  iki bir­že­lio 8-ąją, šeš­ta­die­nį, Lietuvoje rengiamo is­to­ri­nių ­trans­por­to priemo­nių žy­gio, kuris labiau­siai tu­rė­tų su­do­min­ti ne tik se­no­vi­nių, bet ir apskritai automobilių gerbėjus, senovinės technikos restauratorius, ver­ti­nančius ­nesugadin­tą ori­gi­na­lu­mą ir kelių dešimtmečių senumo technikos žavesį.

 

Kviečiame palaikyti Volgas ir kitus senus automobilius šiame renginyje.

http://auto.delfi.lt/laisva-pavara/senoviniai-automobiliai-ruosiami-1111-km-zygiui.d?id=61490262#ixzz2VAO4lBmk 

zolynas.lt

PPS pipeline systems SGD dujotiekio rangovai Lietuvoje

http://www.pipelinesystems.com/

http://www.pipelinesystems.com/en/company/this-is-pps/history.html

PPS Pipeline systems buvo ir Jurabarkas - Tauragė dujotiekio rangovas:
http://www.pipelinesystems.com/en/projects/pipeline-construction.html

zolynas.lt

SGD terminalo laivo statybos kompanija Hunday Heavy Industry (Pietų Korėja)

http://english.hhi.co.kr/main/
Hyundai Heavy Industries Co, Ltd (HHI) yra didžiausia pasaulyje laivų statybos kompanija, įsikūrusi Ulsan, Pietų Korėja.

zolynas.lt

Elektros energijos kainos sandara Lietuvoje 2013

Panašūs straipsniai zolynas.lt: 

http://zolynas.blogspot.com/2011/10/viap-mokestis-lietuvoje-kas-tai.html

http://zolynas.blogspot.com/2011/09/nuoroda-kurioje-galima-palyginti.html

 

 

 

Vidutinė elektros energijos kaina 2013 m. yra 40,32 ct/kWh be PVM.
        Elektros energijos įsigijimo kaina, įskaitant balansavimo energijos sąnaudas, nustatyta visuomeniniams tiekėjams sudaro 16,13 ct/kWh.
         Elektros energijos perdavimo kainą sudaro perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudos dėl elektros energijos persiuntimo aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklais.
         Sisteminės (kokybiško elektros energijos tiekimo) paslaugos – paslaugos, kurios užtikrina energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą, sisteminių avarijų prevenciją ir likvidavimą, reikiamą galios rezervą bei pralaidumą perdavimo tinklais laikantis nustatytų elektros energijos tiekimo kokybės ir patikimumo ribų.   
         Elektros energijos skirstymo kainą sudaro skirstomųjų tinklų įmonių, paskirstant elektros energiją vidutinės ir žemos įtampos tinklais, patiriami kaštai. Elektros energijos skirstymo kaina priklauso nuo įtampos, iš kurios vartotojai gauna (vartoja) elektros energiją.   
         VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) kaina (9,38 ct/kWh) susideda iš kelių dedamųjų. Dalis šios kainos yra skirta (4,56 ct/kWh) AB Lietuvos elektrinei, kurioje elektros energijos gamyba būtina elektros energijos tiekimo saugumui ir energetikos sistemos rezervams užtikrinti, 1,84 ct/kWh skirta remti termofikacines elektrines, elektrą gaminančias termofikaciniu režimu kombinuoto elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse bei 2,02 ct/kWh – atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias elektrines (vėjo jėgaines, hidro, biokurą naudojančias ir saulės elektrines). Strateginiams objektams skirta 0,89 ct/kWh - tai Nacionalinėje energetikos strategijoje numatomiems šaliai svarbiems objektams finansuoti skirtos lėšos.
        Elektros energijos visuomeninio tiekimo kaina – visuomeninių tiekėjų teikiamų elektros energijos pardavimo, sąskaitų išrašymo, vartotojų aptarnavimo paslaugų sąnaudos.
        Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ kiekvienais metais skelbia duomenis apie elektros energijos kainas Europos šalyse.   
        „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje buitiniai vartotojai, naudojantys elektros energiją namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine ar komercine veikla, palyginus su kitomis Baltijos šalimis, 2012 metais už elektros energiją mokėjo 8,5 proc. pigiau negu Latvijoje, tačiau 35 proc. brangiau negu Estijoje.
        2012 metais elektros energijos kaina buitiniams vartotojams augo visose trijose Baltijos šalyse. Palyginus su 2011 metais, Latvijoje elektra brango 18,9 proc., Estijoje – 9,5 proc., Lietuvoje – tik 3,8 proc.  

http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/graph.do?tab=graph&plugin=1&pcode=ten00114&language=en&toolbox=sort

 

zolynas.lt

Kauno hidro elektrinė (KHE)

Kauno HE (AB „Lietuvos energija“ filialas Kauno hidroelektrinė) – didžiausia atsinaujinančius išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje. Pastatyta 1960 m. ant Nemuno vagos, aukščiau Kauno miesto, 224 km nuo Nemuno žiočių. Architektas P. Ryžikas, inžinierius D. Chrenovas ir kt.

 

Pagrindiniai duomenys

 

Kauno HE projektinis galingumas yra 90 MW (4 agregatai po 22,5 MW). Po 1975 m. įvykdytos rekonstrukcijos elektrinės galia padidėjo iki 100,8 MW (4 agregatai po 25,2 MW). Projektinė daugiametė elektros energijos gamyba – vidutiniškai 348,6 GWh per metus. Tiekia elektros energiją į 110 kV įtampos tinklą. Vienai energijos kilovatvalandei pagaminti sunaudojama 22,1 m³ vandens. 2005 m. dirbo 59 darbuotojai.

Didžiausia patvanka – 24,6 m, slėgimo fronto ilgis – apie 1,5 km, vidutinis daugiametis debitas – 259 m³/s, vandens pralaidumas normaliomis sąlygomis – 3030 m³/s. Generatorius suka 4 reaktyvinės turbinos su pasukamomis mentėmis. Pro vieną turbiną prateka iki 190 kub.m/s vandens (dirbant visu pajėgumu), pro visas turbinas prateka 760 m³/s vandens. Vasarą Nemuno debitas sumažėja iki 100 m³/s, todėl Kauno HE negali nuolatos dirbti visu pajėgumu, gaminamos elektros energijos kiekis priklauso nuo upės vandeningumo, metų laiko, o jos visi pajėgumai panaudojami tik maksimalaus elektros energijos naudojimo valandomis.

Šiuo metu elektrinė kasmet pagamina apie 2 % Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, arba daugiau kaip 80 % visos energijos, gaminamos šalyje naudojant atsinaujinančius išteklius. Nepaisant nedidelės galios, Kauno HE garantuoja Lietuvos energetinės sistemos stabilumą. Ji yra vienintelė Lietuvos energetikos sistemos elektrinė, galinti pati pradėti veikti ištikus visuotinei sistemos avarijai.

Užtvenkus Nemuną, susidarė 63,5 km² ploto vandens saugykla – Kauno marios. Joje telpa iki 462 mln. m³ vandens. Aukščiausias joje leidžiamas vandens lygis yra 44,7 m, šis vandens pakilimas tęsiasi apie 100 km, iki Balbieriškio. Prie hidroelektrinės turbinų susidaro 20,1 m vandens perkrytis. Vidutinis Kauno marių gylis yra 7,5 m, prie užtvankos siekia 25 metrus.

 

 

 

Pirmieji sumanymai

 

Nemuno hidroresursus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėjo ir jų panaudojimo problemą sprendė profesoriaus G. Merčingo vadovaujama Vandens energijos tyrimų komisija. Po karo šią problemą daug kartų kėlė profesorius Steponas Kolupaila, inžinierius Jonas Smilgevičius ir kiti, akcinė bendrovė „Galybės“ planavo statyti hidroelektrines, tačiau visa tai liko neįgyvendinta.

Kauno hidroelektrinės istorija prasidėjo 1929 m., kai inžinierius J. Smilgevičius parašė Lietuvos vyriausybei dvylikos lapų raštą, kuriame nurodė, kad viena krašto atsilikimo priežasčių – menkas Lietuvos elektrifikavimas. Vienas Lietuvos gyventojas per metus sunaudojęs 5 kWh elektros energijos, kai tuo tarpu Norvegijoje – 3000 kWh. Išeitis iš šios padėties – panaudoti Lietuvos hidroresursus ir statyti hidroelektrines ant Nemuno ties Petrašiūnais, Prienais ir Nemaniūnais, ant Neries – ties Jonava, turi būti išnaudotos ir mažesnės upės – Minija, Jūra, Šventoji, Dubysa, Šešupė ir kitos. Autorius pateikė ne tik techninius - ekonominius skaičiavimus, bet ir finansinius siūlymus, kaip sukaupti statyboms lėšų, kokie bus gaunami pelnai ir kaip bus grąžinamos skolos. Jo siūlomos hidroelektrinės per metus būtų pagaminusios kiekvienam gyventojui per 300 kWh elektros energijos. Apie Nemuno hidroelektrinę buvo nemažai rašoma to meto periodinėje spaudoje, išleista net atskira knygelė, tačiau Lietuvos energetikoje įsitvirtinęs užsienio kapitalas įvairiais būdais trukdė rimtai svarstyti vietinių energetikų siūlymus.

Prie Nemuno hidroresursų panaudojimo problemos bandyta grįžti vokiečių okupacijos metais (1943–1944 m.). Vyriausioji vandenų ir energijos valdyba bandė sudaryti Nemuno energetinio panaudojimo schemą, tačiau tai buvo tik provizorinė schema, besiremianti stambaus (1:100000) mastelio topografine medžiaga.

 

 

Projektavimas

Nemuno hidroresursų panaudojimu rimtai susirūpinta po Antrojo pasaulinio karo. 1948–1951 m. prieš pradedant statyti hidroelektrinę, buvo ištirti visi Nemuno hidroresursai, sudaryta jų naudojimo schema. TSRS Elektrinių ministerija šį darbą pavedė Sąjunginio projektavimo instituto „Hidroenergoprojekt“ Maskvos skyriui, kuris parengė Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti 7 hidroelektrines, jų bendra galia turėjo siekti 468 tūkst. kW. Per metus jos turėjo pagaminti vidutiniškai 2143 mln. kWh elektros energijos. Visa hidroelektrinių kaskada būtų išnaudojusi 120 m vandens kritimo aukštį. Kauno hidroelektrinė – pirmoji pagal šią schemą statytina elektrinė.

Į būsimosios statybos aikštelę pirmieji atvyko instituto Vakarų ekspedicijos tyrinėtojai: geologai, hidrologai, hidrogeologai, topografai, gręžimo meistrai. Išgręžta daugiau kaip 50 000 metrų gręžinių, padarytos dešimčių kvadratinių kilometrų nuotraukos, šimtus tūkstančių kartų matuotas vandens lygis, skaičiuotas upės debitas. Ekonomistai tyrė rajonus, kuriems bus tiekiama Kauno HE elektros energija, nagrinėjo jų raidos perspektyvą. Inžinieriai elektrikai skaičiavo optimalią hidroagregatų galią, būsimąją energijos gamybą ir t. t.

Elektrinės įrangą projektavo Maskvos ir Leningrado projektavimo institutuose, gamyklų konstruktorių biuruose, specializuotose projektavimo organizacijose, mokslinio tyrimo institutuose, laboratorijose ir bandymų stotyse. Prie projektavimo nemažai prisidėjo Kauno politechnikos institutas, tirdamas laivybos įrenginių hidrauliką ir slenkstinės užtvankos variantą. Įrengimai buvo gaminami Leningrado metalo, Charkovo turbinų, Sverdlovsko hidrogeneratorių gamyklose ir kt.

„Lietprojekto“ projektavimo institutas sudarė Kauno HE gyvenvietės projektą. Rūpintasi ir būsimosios hidroelektrinės architektūra. Kad mašinų salė būtų šviesi, didelei fasado daliai buvo suprojektuoti surenkamojo gelžbetonio rėmai su stiklo blokais.

Statyba

Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 m. lapkričio mėn. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. kub.m grunto, supilti 3,5 mln. kub.m žemių. Pastatyta betono gamykla, paklota 252 tūkst. kub.m betono ir gelžbetonio.

Svarbiausias statybos baras buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti amžiais nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus, kad priemolis, susilydęs su betonu į ištisinę dangą, nepaliktų nė plyšelio vandeniui.

1957 m. spalio 23 d. į pagrindinę daubą paklojamas pirmasis kubinis metras betono.

1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga, ties Pažaisliu išsiliejo Kauno marios. Dešiniajame Nemuno krante šalia elektrinės pastatyta 110 kV atvira skirstykla, mašinų pastate sumontuoti įrengimai. Betoninėje spiralinėje kameroje sumontuotos Charkove pagamintos PL-661-VB-500 tipo turbinos pasisukančiomis mentėmis, o mašinų salėje – Sverdlovsko gamyklos VGS 700/100-48 tipo, 22 500 kW galios generatoriai.

1959 m. lapkričio 5 d. įjungtas pirmasis (pagal numeraciją – ketvirtasis) hidroagregatas. Elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Antrasis (Nr.3) hidroagregatas pradėjo veikti 1959 m. gruodžio 23 d., trečiasis (Nr.1) – 1960 m. vasario 26 d., ketvirtasis (Nr.2) – 1960 m. balandžio 18 d. Hidroelektrinė pasiekė projektinę 90 MW galią. 1960 m. vasario 8 d. įjungtos beveik visos 110 kV elektros tiekimo linijos – Kauno hidroelektrinės energiją gavo Prienai, Marijampolė, Sovetskas, Šilutė ir Klaipėda.

Statant hidroelektrinę, imtasi komplektuoti būsimuosius jos eksploatacininkus. Tačiau paaiškėjo, kad dirbusiųjų hidroelektrinėse tebuvo vienas kitas. Reikėjo priimti neturinčius patirties ir juos apmokyti. Hidroturbinų mašinistus rengė Kamos, o budinčiuosius inžinierius – Narvos hidroelektrinė.

 

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kauno_hidroelektrin%C4%97

http://www.le.lt/lt/veikla/elektros-gamyba/kauno-hidro-elektrine-khe/

 

zolynas.lt

CO2 dujų žemėlapis ir klimato kaita

Klimato kaita - žymus, neįprastas tam tikro regiono klimato pokytis. Į šią sąvoką gali įeiti vidutinės temperatūros, kritulių kiekio, vėjuotumo pokyčiai. Klimato kaita gali apimti įvairios trukmės laikotarpius, nuo dešimtmečių iki milijonų metų. Dabar terminas „klimato kaita“ dažniausiai vartojamas kalbant apie pastarojo meto visuotinį atšilimą.

Galime pamatyti pasaulio valstybes daugiausiai išmetančias CO2:

 

CO2 dujos (anglies dvideginis) laikomos pagrindiniu šiltnamio efektą sukeliančiu veiksniu. Dėl atmosferoje gausėjančio CO₂ kiekio visoje Žemėje kyla temperatūra. Mažas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis yra naudingas, nes padeda palaikyti gyvenimui tinkamą Žemės paviršiaus temperatūrą, tačiau per didelis jų kiekis kelia grėsmę žmonijos išlikimui - tirpsta ledynai, kyla vandenyno lygis ir t.t Žmogaus veikla - pagrindinis gausėjančio CO₂ kiekio šaltinis. Didžiausią anglies dvideginio kiekį sudaro visos išmetamosios dujos, išsiskiriančios iškasamojo kuro deginimo metu.

Atmosferos gebėjimas sulaikyti ir pakartotinai „panaudoti“ energiją, kuri išsiskiria nuo Žemės paviršiaus, yra labai svarbus stabiliam klimatui planetoje palaikyti. Temperatūros kilimas gali destabilizuoti oro struktūrą ir sudaryti sąlygas ilgalaikiam klimato pasikeitimui.

 

Įdomus faktas:

 

Galvijų auginimas

Pagal 2006 m. Jungtinių Tautų pranešimą, galvijų auginimas sąlygoja apytiksliai 18 % pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Visgi, į šį kiekį įeina ir gryno miško iškirtimo padariniai bei galvijų natūraliai išskiriamas metanas.

 

zolynas.lt

 

Le Mans 24 h marotono energija

 

24 val. Le Mano lenktynės (vok. 24 Heures du Mans) yra seniausios pasaulyje ilgų distancijų automobilių lenktynės, kurios rengiamos kasmet nuo 1923 m. Lenktynių pavadinimas duotas nuo šalia esančio Prancūzijos Le Mano miestelio. Lenktynės vyksta Sart trasoje, kuri laikoma viena ilgiausių pasaulyje – 13,629 km ilgio.

Nuo pat savo pirmojo 1923 m. sezono lenktynėse buvo siekiama išsiaiškinti ne greičiausią komandą, o tą, kuri sugebėtų pagaminti patvariausią automobilį, gebantį važiuoti pakankamai dideliu greičiu ištisą parą.

 

Automobiliai

Dažniausiai lenktynėse dalyvauja apie 50 automobilių. Pagal taisykles lenktynėse dalyvaujančių komandų automobiliai negali turėti mažiau nei dvi sėdimas vietas. Taip pat draudžiama naudoti daugiau nei dvi duris turinčius automobilius (išskyrus atvirų automobilių klasę, kurioje durų visai gali nebūti).

Visi automobiliai suskirstomi į atskiras klases, tačiau lenktyniaujama toje pačioje trasoje ir tuo pačiu metu. Absoliutus lenktynių nugalėtojas apdovanojamas iš karto po lenktynių, o atskirų klasių nugalėtojai gauna apdovanojimus vėliau.

Per visą istoriją klasių buvo daug ir įvairių, tačiau šiuo metu jų yra keturios. Specialūs automobiliai prototipai, vadinami Le Mano prototipais, sudaro greičiausias klases – LMP1 (Le Mano prototipai) ir LMP2. Į šias klases automobiliai paskirstomi pagal savo greitį, svorį ir galią. Kitas dvi klases sudaro paprasti gatvės automobiliai, kurie skirti lenktynėms – GT (it. gran turismo). Ši klasė taip pat pagal automobilių greitį, svorį ir galią skirstomi į dvi klases – GT1 ir GT2

 

Lenktynininkai

Iš pradžių taisyklės nenumatė kiek lenktynininkų turi vairuoti vieną automobilį. Dažniausiai visos ekipos turėdavo du lenktynininkus. Tačiau vėliau dėl sportininkų saugumo taisyklės buvo pakeisto ir šiuo metu pagal jas komandoje turi būti mažiausiai trys lenktynininkai. Vienas vairuotojas negali vairuoti ilgiau nei 4 valandas iš eilės ir daugiau nei 14 valandų visų lenktynių metu.

 

Taisyklės

Dėl savo išskirtinumo Le Mano lenktynės turi ir kitokias taisykles, nei kitos automobilių lenktynės.

Ilgai Le Mano lenktynėse buvo reikalaujama, kad automobilis galėtų važiuoti bent vieną valandą nesustojęs pasipildyti degalų. Komandos, kurios to negalėdavo padaryti, būdavo diskvalifikuojamos.

Taip pat šiuo metu saugumo sumetimais automobiliui stovint techninio aptarnavimo zonoje, jam keičiant padangas ar pildant kurą, jis turi stovėti su išjungtu varikliu. Tai taip pat leidžia išbandyti ir automobilių patikimumą, nes reikia daug kartų startuoti iš naujo. Dar viena panaši taisyklė draudžia mechanikams keisti padangas, kol pildomas kuras. Tačiau papildant kurą leidžiama pasikeisti vairuotojams.

Le Mano lenktynės susiformavo tokios tradicijos, kaip Prancūzijos vėliavos mojavimas starto metu ir visų teisėjų vėliavų mojavimas trasoje paskutinio rato metu.

 

Startas

 

 

Daug metų pasaulyje buvo gerai žinomas Le Mano startas, kurio metu automobiliai stovėdavo starto vietose pagal kvalifikacijos rezultatus, o patys vairuotojai stovėdavo kitoje trasos pusėje. Davus startą Prancūzijos vėliava visi bėgdavo į savo automobilius ir pradėdavo lenktynes. Vėliau šios taisyklės buvo atsisakyta, nes pasitaikydavo atvejų, kai lenktynes vairuotojai pradėdavo net neužsidėję šalmo ar neužsisegę diržų, o tai dažnai sukeldavo pražūtingas avarijas.

Šiuo metu Le Mano lenktynės prasideda apšilimo ratu, o paskui lenktynės tęsiamos startu važiuojant.

 

 

zolynas.lt