Vokietija uždarys visas savo atomines jėgaines.

Vokietija pirmadienį paskelbė planuojanti tapti pirmąja išsivysčiusios pramonės valstybe, uždarysiančia visas savo atomines jėgaines.

Kaip nurodoma, viena po kitos jos turėtų būti uždarytos iki 2022 metų.

Aplinkos ministras Norbertas Roettgenas paskelbė centro dešiniosios koalicijos sprendimą pirmadienį paryčiais ir nurodė, kad jis bus "neatšaukiamas". Akivaizdu, kad šį žingsnį iš dalies nulėmė pastarosios avarijos Japonijos branduolinėse jėgainėse.

N.Roettgenas sakė, jog dauguma iš 17 šiuo metu Vokietijoje veikiančių reaktorių bus išjungti iki šių metų pabaigos.

Ministras šią žinią paskelbė po valdančiosios koalicijos posėdžio, kuriam pirmininkavo šalies kanclerė Angela Merkel, vykusio nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio paryčių.

Vokietijoje veikia 17 atominių reaktorių, iš kurių aštuoni šiuo metu tiekia energiją šalies elektros tinklams.

Iš neveikiančių reaktorių septyni yra seniausi Vokietijoje, kuriuos federalinė vyriausybė nurodė išjungti trims mėnesiams, kol bus atliekamas saugumo patikrinimas po kovą prasidėjusios branduolinės krizės Fukušimos atominėje jėgainėje Japonijoje.

BNS inf.

Kodėl iš iš kur atsirado centralizuotas šilumos tiekimas?

Kodėl iš iš kur atsirado centralizuotas šilumos tiekimas?

    Kai tik žmogus išmoko užsidegti ugnį, jis ją pradėjo naudoti įvairiems tikslams, tuo pačiu ir savo būstui šildyti. Nuo to laiko praėjo daug amžių, iš esmės pasikeitė žmonių bendruomenės gyvenimas, atsirado įvairūs pastatai – prabangūs ir nelabai, tačiau jų šildymas ir esmės liko gana primityvus: malkos arba kitas kuras – krosnis, židinys, centrinio šildymo sistemos katilas ir pan.

• 1876 Pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema įrengta JAV (Niujorke).
• 1893 Pirmoji kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos elektrinė buvo pastatyta Europoje, o sukonstruota Vokietijoje (Hamburge).
• 1900 Gruodžio 5 d. pradėjo veikti pirmoji Vokietijos rajoninio šildymo sistema Drezdene.
• 1904 Pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema Vengrijoje, aprūpinanti šiluma Parlamentą Budapešte.
• 1923 Pradėjo veikti pirmoji Olandijos centralizuoto šilumos tiekimo sistema (Utrechte).
• 1924 Tarybų Sąjungoje pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema (Sankt Peterburge).
• 1925 Danijoje (Kopenhagoje), taip pat Islandijoje (Reikjavike) pradėjo veikti centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
• 1930 Pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema Prancūzijoje (Paryžiuje).
  Europoje šiais metais veikė daugiau nei 200 centralizuoto šilumos tiekimo jėgainių.
• 1932 Šveicarijoje (Ciuriche) buvo pradėta statyti centralizuoto šilumos tiekimo jėgainė.
• 1937 Valonėjos mieste (Belgijoje) pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
• 1947 Kogeneracijos pradžia Lietuvoje, kuomet Kaune iš Petrašiūnų elektrinės turbinų garas buvo pradėtas tiekti popieriaus fabriko technologiniams ir buitiniams poreikiams tenkinti.
• 1947 Švedijoje pradėjo veikti centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
  Austrijoje pradėjo veikti pirmoji kogeneracinė jėgainė.
• 1951 Didžiojoje Britanijoje (Londone) pradėjo veikti pirmoji didesnė centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
  Pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema Suomijos sostinėje Helsinkyje.
• 1954 Pradėjo veikti pirmoji kogeneracinė jėgainė Lenkijos sostinėje Varšuvoje.
  Įsikūrė Euroheat&Power – tarptautinė centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto šaldymo ir kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos asociacija. Asociacijos tikslas skatinti centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto šaldymo ir kogeneracijos plėtrą ES šalyse.
• 1957 Lietuvoje (Vilniuje) pradėjo veikti centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
  Pradėjo veikti pirmoji kogeneracinė jėgainė Suomijoje.
• 1964 Švedijoje pradėjo veikti pirmoji branduolinė kogeneracinė jėgainė.

    Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT), kaip parodė daugelio Vakarų Europos šalių patirtis, yra gyventojams labiausiai priimtinas šiluma aprūpinimo būdas, skaičiuojantis savo egzistavimo pradžią nuo 1876 m. JAV. Pirmosios sistemos, pradėjusios centralizuotai tiekti garą Locport’e, sėkmė buvo geru akstinu, paskatinusiu vystyti centralizuoto šilumos tiekimo sistemas kitose JAV vietovėse.

    Europoje pirmosios centralizuoto šilumos tiekimo sistemos buvo įrengtos Vokietijoje paskutiniajame 19 a. dešimtmetyje Hamburgo miesto rotušėje 1893 m. ir Berlyno technikos universitete 1894 m.

    1900 m. centralizuotas šilumos tiekimas buvo įrengtas Dresdene. Tai nebuvo tipinis komercinis projektas. Jis buvo skirtas apšildyti 11 pastatų, kuriuose buvo surinktos neįkainojamos meno vertybės, norint apsaugoti juos nuo gaisro pavojaus. Taip pirmą kartą įvertintas vienas iš centralizuoto šilumos tiekimo privalumų – saugumas.

    Vėliau centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, pradedant trečiuoju 20 a. dešimtmečiu, pradėtos sparčiai diegti kituose Vokietijos miestuose, taip pat ir kitose šalyse (Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje). Tų sistemų diegimas ir vystymas rėmėsi grynai komerciniu požiūriu.

    Atskirai reikia išskirti CŠT vystymą buvusioje Tarybų Sąjungoje, kuris buvo vykdomas vadovaujantis valstybiniu planavimu. Taip buvo elgiamasi ir Centrinės bei Rytų Europos šalyse, kuriose pagrindas tam buvo planinė ekonomika.

    Lietuvoje CŠT pradžia laikoma 1947 m. birželio 7 d., kai Kaune iš Petrašiūnų šiluminės elektrinės buvo pradėtas tiekti garas popieriaus fabrikui. 1948 m. iš šios elektrinės pradėtas tiekti ir karštas vanduo gyvenamųjų namų, esančių Tunelio g. (dabar K. Baršausko g.), šildymui. 1949-1955 m. laikotarpiu pradedamos naudoti pirmosios CŠT sistemos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Vėlesniais metais centralizuotas šilumos tiekimas Lietuvoje buvo sparčiai vystomas ir, galima laikyti, kad jau 1990 m. buvo pasiektas tas lygis, kurį turime dabar.

    CŠT, vystomas tiek grynai komerciniais tikslais, tiek grindžiant jo plėtrą planine ekonomika, labai plačiai taikomas šaltesnio klimato šalyse: Skandinavijoje, Rytų ir Vidurio Europoje, Rusijoje. Tokį CŠT populiarumą galima paaiškinti jo privalumais, kadangi jis turėjo ir turi daug pranašumų aprūpinant šiluma lyginant su kitais energijos nešikliais.

    Visų pirma, tai jau minėtas atvejis, kai naudojant centralizuotą šilumos tiekimą, visiškai eliminuojamas gaisrų pavojus dėl šildymo sistemų, ko negalima pasakyti apie kitus šildymo būdus, kai pastate deginamas bet koks kuras. Deginti dujas dar pavojingiau, kadangi jos gali sukelti ne tik gaisrą, bet ir visą pastatą sunaikinantį sprogimą. Net ir elektrinis šildymas taip pat kelia potencialaus gaisro pavojų. Nemažiau svarbūs ir kiti privalumai:

• patogumas – gyventojams nereikia rūpintis kuru, nereikia eksploatuoti šildymo įrenginių, dėl to nėra jokios patalpų taršos. Gyventojams nekyla galimo gaisro ar sprogimo pavojai;
• neužimamas naudingas patalpų plotas kuro deginimo įrenginiais;
• mažesnės kapitalinės investicijos į patalpų šildymo įrangą.

    Čia paminėti privalumai svarbūs gyventojams, kurie yra pagrindiniai centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai. Lietuvoje 2007 m. jie suvartojo 72 % patiektos šilumos ir buvo apšildoma per 63 % viso miestuose esamo gyvenamojo ploto. Verta pažymėti, kad Skandinavijos šalyse, taip pat Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje centralizuotai tiekiama šiluma apšildoma apie 90 % viso miestuose esamo gyvenamojo ploto. Kartu reikia pažymėti, kad šie duomenys nėra absoliučiai tikslūs, nes iš tikrųjų yra trečia tarpinė grupė gyvenamųjų namų, esančių priemiesčiuose, kurie statistiniuose duomenyse atskirai neįvardijami ir yra priskiriami miestams arba kaimams.

    CŠT tiekimas turi dar didesnę svarbą, žvelgiant į jį valstybiniu požiūriu. Tuomet išryškėja dar didesni jo privalumai, kuriuos galima paversti rimtais svertais, turinčiais didelės įtakos valstybės ūkiui. Štai tie privalumai:

1. Termofikacinėse elektrinėse, gaminant elektrą ir šilumą kartu, daug efektyviau panaudojamas kuras ir santykinai mažiau išmetama teršalų;
2. Galima efektyviai panaudoti žemarūšį kurą ir įvairias atliekas;
3. Galima panaudoti geoterminę ir pramoninių procesų atliekinę šilumą;
4. Reikalinga mažiau eksploatuojančio personalo; Pastatuose nereikia skirti ploto katilinėms, todėl jis gali būti naudingai panaudotas kitiems reikalams
5. Centralizuotai gaminamos šilumos šaltinių teršalus daug lengviau kontroliuoti nei iš individualių šilumos šaltinių. Juos galima efektyviai pašalinti iš degimo produktų;
6. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos yra pakankamai lanksčios ir todėl nesunkiai galima keisti jų režimus, atsižvelgiant į aplinkos faktorius.

Isoplus izoliuotų vamzdynų šilumos tinklams sujungimai

Elektro lempos atsiradimas

   Elektronikos amžius prasidėjo 1904 m., kai buvo išrasta pirmoji elektroninė lempa - vakuuminis diodas. Radijo išradėjo G. Marconi bendradarbis Ambrose Flemingas į stiklo vamzdį, iš kurio buvo išpumpuotas oras, įstatė du elektrodus, kurių vienas buvo pakaitinamas apie jį susukta spirale. Elektros srovė galėjo tekėti nuo įkaitinto katodo link anodo, bet ne į priešingą pusę. Radijo technikoje vakuuminis diodas buvo labai greitai pritaikytas. Šis paprastas prietaisas būdavo įjungiamas į radijo imtuvų detektavimo grandines ir imtuvai galėjo lengviau iš daugybės eterio signalų išsirinkti reikiamą dažnį.

   Diodas dar nebuvo tikroji radijo lempa, bet nepraėjus ir trims metams kitas amerikietis Lee de Forestas tarp pirmųjų dviejų elektrodų sugalvojo įstatyti dar vieną, vadinamą tinkleliu. Taip gimė triodas, kurio dėka ir įsisuko visa mūsų šimtmečio elektronikos revoliucija. Tinklelis leido valdyti lempa tekančią srovę. Nedidelis tinklelio įtampos pokytis sukeldavo didelį anodo srovės kitimą; taip buvo atrastas stiprinimas. Pats išradėjas pavadino savo kūrinį "audionu" dėl to, kad jo panaudojimas labai pagerindavo radijo imtuvų garso kokybę.

   Lee de Foresto tėvas buvo dvasininkas ir tikėjosi, jog sūnus seks jo pėdomis. Bet pastarąjį daugiau jaudino žemiškosios problemos. Išradėjo biografai pastebi, kad mokykloje Lee labai stengėsi būti pripažintas aplinkinių ir tai tęsėsi visą jo likusį gyvenimą. Beje, vienintelis titulas, kurio jam pavyko pasiekti toje Masachusetso mokykloje, buvo "negražiausias mokyklos berniukas".

   Nepaisant to, de Forestas labai pasitikėjo savimi. Jis nuolat, bet be didesnio pasisekimo, dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, bandė pelnyti turtą ir šlovę išrasdamas įvairius daiktus. 1902 m. de Forestas įkūrė savo pirmąją kompaniją, turėjusią gaminti bevielio telegrafo įrangą, bet ji, kaip ir daug kitų po to jo įkurtų firmų, greitai bankrutavo.

   Po triodo netrukus atsirado elektroninė lempa su keturiais elektrodais - tetrodas, vėliau pentodas, heksodas ir daug įvairių kitų lempų. Padengus vidinę stiklo pusę fosforensuojančia medžiaga, elektriniai signalai tapo "matomi". Žalia magiška akutė parodydavo, kada radijo imtuvas yra geriausiai suderintas su priimamos stoties dažniu. Artimi elektroninės lempos giminaičiai yra elektrinius signalus "piešiančių" oscilografų elektroniniai vamzdžiai, televizorių kineskopai bei kompiuterių monitoriai.

   Pirmieji elektroniniai kompiuteriai irgi buvo lempiniai. 1946 m. sukurtas kompiuteris "Eniac" turėjo 18 000 elektroninių lempų ir naudojo 140 000 vatų galią. Išsiskirianti šiluma ir daugybės lempų švytėjimas suviliodavo į šį kompiuterį daugybę įvairių gyvių. O kai koks vabzdys užtrumpindavo vienos iš lempų anodinę įtampą, kompiuterio skaičiavimuose įsiveldavo klaida. Kompiuterininkai iki šiol tokias klaidas vadina "vabalais" (angl. bug).

   Tranzistoriai palengva išstūmė elektronines lempas iš daugelio jų taikymo sričių. Bet visų savo pozicijų lempos neužleido. Devintajame dešimtmetyje vienas iš Sovietų Sąjungos lakūnų pabėgo į Japoniją su naujausiuoju "Migu". Žingeidūs amerikiečiai išnarstė lėktuvą varžtelis po varžtelio. Kai jie pamatė lėktuvo elektronikoje lempas, visi juokėsi susiėmę už pilvų. Bet tas juokas greitai užstrigo gerklėse - paaiškėjo, kad lempos gali daug daugiau nei amerikiečių puslaidininkiniai prietaisai.

Šilumos kaina Lietuvoje

Lenkijos šilumos ūkis

Lenkijoje šilumos tiekimo paslaugas teikia daugiau kaip 3000 įmonių, tačiau tik apie 900 iš jų yra licencijuotos PERO. Didesnė dalis CŠT įmonių parduoda labai mažus energijos kiekius (mažiau nei 1 MW šilumos energijos tiekiama vartotojams), tačiau šalyje taip pat veikia didelės šilumą gaminančios įmonės, kurios energiją tiekia gamykloms ir parduoda nedidelius šilumos kiekius

išoriniams vartotojams.

Šiuo metu šilumos ūkio sektoriuje vis dar tebevyksta nuosavybės ir organizaciniai pokyčiai. Kai kuriose komunose CŠT įmonės dar nėra restruktūrizuotos, todėl jos tęsia savo veiklą remdamosios valstybei priklausančioms įmonėms galiojančiais įstatymais. Didžioji dalis komunų yra sukūrusios savo įmones, t. y. akcines bendroves, uždarąsias akcines bendroves (komunai 100 proc. priklausanti nuosavybė ) arba biudžetinius vienetus, kurie valdo CŠT sistemą (turtą), perimtą iš likviduotos valstybei priklausiusios įmonės. Keliose komunose CŠT įmonės yra privatizuotos.

Kai kuriuose regionuose komunos neturi CŠT turto (nuosavybė – valstybinis turtas) ir CŠT įmonės veikia nepriklausomai nuo tame regione įkurtos komunos. Taip pat Lenkijoje veikia keletas energetikos paslaugų kompanijų (ESCO), kurios valdo šilumos šaltinius ir įrenginius, priklausančius skirtingiems savininkams (pvz., ligoninėms, namų bendruomenėms ar kartais

savivaldybėms).
Nors CŠT organizacinė nuosavybės struktūra yra labai skirtinga, didesnei šių įmonių daliai šilumos pardavimus tvirtina PERO.

Atominės elektrinės veikimo principas

Černobylis 1986 metų nakis iš balandžio 25-osios į 26-ąją

Černobylio avarija

Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją per netinkamai suplanuotą bandymą 4-ajame bloke. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę sistemą ir avarinės saugos sistemą; kontroliniai strypai, naudojami branduolinei reakcijai kontroliuoti reaktoriaus šerdyje, buvo ištraukti daugiau, nei leidžia saugumas. Reaktorius buvo paliktas veikti 7 procentų galingumu. Dėl konstrukcijos ydos energijos išeiga smarkiai šoktelėjo už nominalo ribų, karštis deformavo kontrolinius strypus ir jų nebebuvo galima įkišti atgal. Strypams įstrigus padidėjo garų slėgis, ir 01:23 vietos laiku grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama – įvyko keletas sprogimų, didžiulis ugnies kamuolys nukėlė 1000 tonų masės plieno ir betono masės reaktoriaus stogą, suplėšė aušinimo vamzdžius ir pramušė stoge skylę. Į vidų patekus deguoniui užsidegė grafitas, dėl to į atmosferą buvo išmesta daug radiokatyvių branduolinės reakcijos produktų, kuriuos sparčiai išnešiojo oro masės. Maždaug 1800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė virš 5000 t smėlio ir švino.

Balandžio 27 d. visi 55 tūkstančių Pripetės gyventojų pradėjo evakuotis. Tarybų valdžia siekė nuslėpti informaciją, tačiau balandžio 28 d. Švedijos aplinkos monitoringo stotys ėmė fiksuoti neįtikėtinai aukštą radiacijos lygį ir ėmė aiškintis, kodėl jis toks yra. Panašūs stebėjimo duomenys gauti Norvegijoje ir Suomijoje. Tuomet TSRS vadovybė pripažino, kad įvyko nelaimė Černobylyje ir sukėlė tarptautinį susirūpinimą dėl radioaktyvios emisijos plitimo.

Gegužės 4 dieną karštis ir radiacija, sklindantys iš reaktoriaus, buvo sustabdyti, nors darbuotojai dėl to patyrė didelę žalą sveikatai. Per 10 dienų iš 30 km spinduliu nuo reaktoriaus esančios zonos buvo evakuota 130 tūkst. žmonių. 1986 m. gruodį šis labai radioaktyvus reaktorius buvo uždarytas betono ir plieno sarkofage, kurio struktūros saugumu kartais abejojama

Iš pradžių dėl Černobylio avarijos mirė 32 žmonės. Dešimtys gavo didžiules radiacijos dozes ir mirė vėliau. Į atmosferą pateko apie 50–185 milijonai kiurių radionuklidų – tai keliskart daugiau radiacijos nei numetus atomines bombas Hirosimoje ir Nagasakyje 1945 m. Radiaciją vėjas išnešiojo ne tik į Baltarusiją, Rusiją ir Ukrainą, bet net ir Prancūzijos vakarus bei Italiją. Tūkstančiai kvadratinių kilometrų miško ir žemės ūkio naudmenų buvo užkrėsta radioaktyvumu, ir nors tūkstančiai žmonių buvo evakuota, tačiau žymiai daugiau liko užkrėstuose plotuose. Vėlesniais metais pasitaikė daug gyvulių apsigimimų, o tarp žmonių padažnėjo radiacijos sukeltų susirgimų, ypač vėžinių. Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos oficialiais duomenimis, Černobylio avarija turėjo neigiamų pasekmių 9 mln. žmonių.

Antrasis skyrius buvo uždarytas po 1991 m. gaisro, pirmasis veikė iki 1996 m., o trečiasis dirbo iki 2000 m., kai jėgainė buvo oficialiai uždaryta.

2007 m. Ukrainos vyriausybė patvirtino planą jėgainės reaktorių uždengti plieniniu gaubtu, kuris pakeistų iškart po nelaimės sumontuotą gelžbetoninę konstrukciją (vad. sarkofagu), kuri pamažu griūna. Gaubtas uždengs 190 m pločio ir 200 m ilgio plotą. Avariniame 4 bloke, manoma yra išlikę 95 proc. jame buvusių radioaktyvių medžiagų.

Lietuvoje didesnis nei įprastinis radiacijos lygis pastebėtas pietinėje jos dalyje. Pasekmės yra sunkiai prognozuojamos.

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Cernobylio_avarija

442 atominių elektrinių pasaulyje išsidėstymas

šaltinis: http://www.euronuclear.org

Jungtinių amerikos valstijų atominių elektrinių išsidėstymo žemėlapis

Lietuvos energetikos istorijos pradžia

Lietuvos energetikos istorijos pradžia – 1892 m. balandžio 17 d. kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave įsižiebusi pirmoji elektros lemputė. Ši diena minima kaip Lietuvos energetikų diena.

Pirmojoje Lietuvos elektrinėje buvo įrengtas 69,5 m² kaitinamojo paviršiaus garo katilas, garo variklis ir 110 V įtampos Grammo elektros srovės generatorius. Elektrinės eksploatavimo metu ją aptarnavo du darbininkai. Pirmiausia apšvietimas buvo įrengtas dvaro rūmuose ir parke, vėliau – Rietavo bažnyčioje, dvaro ūkiniuose pastatuose ir turtingųjų miestiečių namuose. Apšvietimui naudotos pirmosios Lietuvoje kaitinamosios 16 ir 25 žvakių elektros lemputės. Mokestis buvo imamas nuo lempučių skaičiaus ir galingumo. Ši elektrinė veikė iki 1915 m.

1903 m. prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje įrengtas elektros generatorius, kurį suko vandens ratas. Tai pirmoji hidroelektrinė Lietuvoje.

Kioto protokolas (1997 m.)

Kioto protokolas

Kioto protokolas – Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos protokolas, kuriuo siekiama kovoti su visuotiniu atšilimu. Jis buvo priimtas 1997 m. vykusioje trečiojoje konvencijos Šalių Konferencijoje Kioto mieste. Protokolu pasiektas susitarimas sumažinti penkerių metų laikotarpiu 2008–2012 m. išsivysčiusiųjų šalių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 5,2 proc. lyginant su 1990 m. kiekiu.

Kioto protokolą ratifikavusios šalys (žalia spalva)

Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d., devyniasdešimtą dieną po to, kai protokolą ratifikavo Rusija, kurios CO² išmetimai sudaro 17,4 proc.. Tokiu būdu buvo įvykdyta Kioto protokolo sąlyga, pagal kurią jį ratifikuoti turi ne mažiau kaip 55 JTBKKK šalys, įskaitant išsivysčiusias šalis, kurių daliai tenkantis išmetamų CO² kiekis sudaro ne mažiau kaip 55 proc. viso CO² išmetimo šioje grupėje.

Kioto protokolas numato tris mechanizmus, kurių pagrindu valstybės (Šalys), įtrauktos į protokolo I-ąjį priedą, privalo vykdyti savo įsipareigojimus, siekdamos mažinti CO² susiformavimą ir išmetimą į aplinką. Pastarieji Šalių įsipareigojimai gali būti vykdomi naudojant šiuos mechanizmus:

• Bendro įgyvendinamo projektų (toliau tekste – „BĮ“) mechanizmą;
• Taršos leidimų prekybos (toliau tekste – „TLP“) mechanizmą;
• Švarios plėtros (toliau tekste – „ŠP“) mechanizmą.

BĮP mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies subjektai (įmonės) investuoja į kitoje Šalyje įgyvendinamus projektus, kuriais siekiama sumažinti CO² išmetimus konkrečiuose taršos šaltiniuose (toliau tekste – „Projektai“) toje kitoje Šalyje, už tai gaudama iš pastarosios taršos mažinimo vienetus (toliau tekste – „TMV“). Tai reiškia, kad viena Šalis, kurios pramonės įmonėms CO² sumažinimo kaštai yra labai dideli, investavusi į kitoje Šalyje įgyvendinamus Projektus, už investuotas lėšas gauna atitinkamą kiekį TMV iš kitos Šalies, kurios įmonėms CO² sumažinimo išlaidos yra žymiai mažesnės. Tokiu būdu laimi tiek Šalis investuotoja, sutaupiusi savo vietinių įmonių lėšas, kurios turėtų būti skiriamos gamybos proceso modernizavimui, tiek Šalis TMV pardavėja, kurios įmonėms sumažėja naujų Projektų įgyvendinimo kaštai. Todėl galima teigti, kad BĮP mechanizmo esmė – vienos Šalies lėšų, investuotų į kitoje Šalyje įgyvendinamus Projektus, transformavimas į TMV.

TLP mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies subjektai (įmonės) perka iš kitos Šalies subjektų (įmonių) apyvartinius taršos leidimus (toliau tekste – „ATL“). Šio mechanizmo esmė yra labai panaši į BĮP mechanizmo esmę. Skirtumas tarp minėtų mechanizmų yra tik tas, kad TLP mechanizmo pagrindu viena Šalis ne investuoja lėšas į kitoje Šalyje vykdomus Projektus, o perka iš kitos Šalies ATL.

ŠP mechanizmas – tai susitarimas, kurio pagrindu viena Šalis investuoja į kitoje šalyje, kuri nėra įtraukta į Protokolo I-ąjį priedą, įgyvendinamus Projektus, už tai gaudama iš pastarosios PTMV. Tačiau pastarasis mechanizmas Lietuvai nėra aktualus, kadangi vargu ar Lietuva artimiausiu metu investuos savo lėšas į Projektus besivystančiose šalyse (pavyzdžiui, Kambodžoje arba Mongolijoje). Apibendrintai galima paminėti, kad skirtumas tarp BĮP ir ŠP mechanizmo – „Projekto įgyvendinimo vieta“, o skirtumas tarp BĮP ir TLP mechanizmo – „atskirose Šalyse nustatyti skirtingi CO² emisijos limitai“.

Bendra šių mechanizmų taikymo vertė yra ta, kad investicijos į taršos mažinimą atliekamos toje vietoje (globalia prasme), kur jos gali būti panaudojamos efektyviausiai

Kioto protokolu reguliuojamos šios "šiltnamio dujos" :

• Anglies dioksidas
• Metanas
• Azoto suboksidas
• Hidrofluoroangliavandeniliai
• Perfluorangliavandeniliai
• Sieros heksafluoridas

Kioto protokolas ir Lietuva

Kioto protokolo pagrindu, Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga, įsipareigojo iki 2008-2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8 proc. lyginant su baziniais 1990 metais. 1990 m. šis taršos į atmosferą kiekis Lietuvoje apytiksliai siekė 50 mln. tonų, o 2004 m. – apie 17 mln. tonų, todėl manoma, kad Lietuvoje Kioto protokolo reikalavimas bus įvykdytas.

2005 m. Lietuvoje (tryliktoje Europos Sąjungoje šalyje) ėmė veikti Šiltnamio dujų apyvartinių taršos leidimų registras. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais leidžia pritraukti lėšas, investuojant į efektyvias technologijas, atsinaujinančių energijos resursų išnaudojimą.

Po Kioto protokolo

2007 m. gruodį Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje, vykusioje Balio saloje, visos pagrindinės šalys susitarė pradėti derybas dėl naujo pasaulinio režimo, kovojančio su klimato kaita po 2012 m., kai Kioto protokolas nustos galioti. Šis sumanymas imtas įgyvendinti kitais metais Poznanėje, Lenkija. Vykstančių derybų siekis – užtikrinti susitarimo priėmimą iki 2009 m. pabaigos JT klimato kaitos konferencijoje Kopenhagoje.

Derybose dalyvaujančios 192 šalys sutinka, kad, siekiant išlaikyti saugiai pažabotą klimato kaitą, būtina radikaliai mažinti emisiją. Esminis derybų elementas – tai pripažinimas, kad veiksmų privalo imtis tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys, nors ir atsižvelgiant į pastarųjų išgales. Nors pagal Kioto protokolą buvo įsipareigojusios mažinti emisiją tik išsivysčiusios šalys, jau seniai buvo pripažįstama, kad šio metodo nepakaks, ypač turint omenyje paskaičiavimus, kad besivystančių šalių emisija iki 2020 m. ims viršyti išsivysčiusių šalių emisiją.

Buvo pasiektas susitarimas dėl galybės svarbių elementų – fondo, padėsiančio besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos, bandomųjų projektų, mažinančių miškų kirtimą, finansavimo, skiriamo švarių technologijų perkėlimui į besivystančias šalis.

Dabartiniai moksliniai įrodymai rodo, kad klimato kaitos poveikis bus kontroliuojamas tik tuo atveju, jei pasaulinė temperatūra nepakils daugiau kaip 2º C, lyginant su lygiu, buvusiu prieš pramonės įsigalėjimą. Siekiant išlaikyti šią kontrolę, privaloma iki 2020 m. sustabdyti pasaulinės emisijos kilimą, o iki 2050 m. sumažinti ją perpus, lyginant su 1990 m. lygiu.

2009 m. pradžioje Komisija parengė išsamius pasiūlymus dėl šių tikslų įvykdymo. Siūloma didinti pinigų, investuojamų į žemo anglies dioksido vartojimo plėtrą, sumas, ypač besivystančiose šalyse, kurti naujoviškus tarptautinio finansavimo šaltinius, iki 2015 m. įsteigti tarptautinę anglies dioksido rinką ir imtis veiksmų, teikiant pagalbą šalims prisitaikyti prie klimato kaitos.

Energetika, kas ji tokia?

Energetika

Energetika (iš lotynų k.: energia arba graikų k.: Ενεργεια), arba energijos politika – valstybės ekonominės veiklos sritis, apimanti visus energetikos sektorius, susijusius su energijos ištekliais ir įvairių energijos rūšių gamyba, energetikos sistemų objektų ir įrenginių eksploatavimu. Tai elektros energetika, hidroenergetika, branduolinė energetika, šiluminė energetika, centralizuotas šilumos tiekimas, bei įmonių ir įrenginių, skirtų įvairių energijos išteklių gavybai, gamybai, transformavimui, perdavimui, skirstymui ir vartojimui visuma.

Ekonominė veikla energetikos sektoriuje – tai energetinių medžiagų ir produktų (nafta, gamtinės dujos, anglys, vietinis kuras, atsinaujinantys energijos ištekliai) žvalgyba, išgavimas, perdirbimas, gamyba, saugojimas, transportavimas, perdavimas, paskirstymas, prekyba, rinkodara ir realizacija.

Energetikos politika

Trūkstant energijos išteklių ir siekiant sumažinti neigiamą energijos gamybos poveikį gamtai, tokį, kaip šiltnamio efektas, vis plačiau pradedamos naudoti energiją taupančios technologijos, tokios, kaip kogeneracija, organinis Rankino ciklas, kuro celės, vandenilio kuras, hibridinės energijos sistemos, o taip pat ir kitos energijos rūšys – vėjo energija, Saulės energija, geoterminė energija, bioenergija.

1992 m. Jungtinių Tautų konferencijoje „Aplinka ir plėtra“ priimta aplinkos apsaugos ir tarptautinės veiklos programa remtinai plėtrai XXI amžiuje.

1997 m. Hararėje vykusiame kongrese World Solar Summit buvo priimta „Pasaulio saulės programa 1996 – 2005“. Ši programa patvirtinta dalyvavusių pasitarime 104 šalių delegacijų ir 17 valstybių vadovų bendru sutarimu. Programos tikslas – skatinti vyriausybes, tarptautines ir nevyriausybines organizacijas, finansines, akademines ir privačias institucijas palaikyti remiamą atsinaujinančios energetikos plėtrą (Sustainable Renewable Energy Development). Pasaulio saulės programoje akcentuojama, kad žmonijos gerovei labai svarbi saulės ir kitų atsinaujinančios energijos šaltinių, tokių, kaip vėjo, geoterminė, vandens, biomasės ir okeanų, remiama plėtra. Atsinaujinanti energija gali sumažinti aplinkos degradavimą, atmosferos užterštumą, šiltnamio efektą. Pasaulio energetikos strategija turi būti grindžiama ne remiantis vien techniniais ir ekonominiais kriterijais, bet atsižvelgiant į energijos ir visuomenės sąveiką, socialines ir kultūros dimensijas.

Europos Sąjungos atsinaujinančių energijos išteklių politika pateikta Bendrijos Baltojoje knygoje ir 1997 m. parengtame veiksmų plane „Energija ateityje: atsinaujinantys energijos ištekliai“. Suformuluotas pagrindinis strateginis tikslas – pasiekti, kad 2010 m. atsinaujinantys energijos ištekliai pirminės energijos balanse sudarytų ne mažiau kaip 12%.

Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EC dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo vidaus elektros rinkoje numato taikyti įvairias atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemones, siekiant užtikrinti, kad jų dalis 2010 m. elektros energijos gamybos struktūroje išaugtų vidutiniškai iki 22%.

Manoma, kad 2030 m. žmonijos poreikiams patenkinti reikės 334 milijonų barelių naftos ekvivalento energijos resursų per dieną, kai 2000-aisiais buvo suvartojama maždaug 205 milijonai barelių.

Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/30/EC dėl biodegalų (augalinės kilmės transporto kuro) ir kitų atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo transporte skatinimo apibrėžė šalių narių siekį iki 2005 m. pabaigos biodegalais pakeisti ne mažiau kaip 2% viso benzino ir dyzelino, parduodamo vidaus rinkoje. 2010 m. biodegalai turi sudaryti ne mažiau kaip 5,75% viso kelių transporte suvartojamų degalų.

2006 m. kovo mėn. Europos Komisija Europos Sąjungos narių svarstymui pateikė naują „Žaliąją knygą“, kurioje numatyti dar greitesni Europos energetikos pokyčiai.

Energijos ištekliai

Svarbiausi energijos ištekliai yra:

• neatsinaujinantys gamtos ištekliai ir perdirbti jų produktai – nafta, anglys, gamtinės dujos, branduolinė energija, durpės, degieji skalūnai,
• atsinaujinantys gamtos ištekliai – vandens, potvynių potencinė energija, Saulės, vėjo energija, Žemės gelmių šilumos energija,
• žmogaus veiklos produktai, priskiriami atsinaujinantiems ištekliams – medienos pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamybos atliekos, komunalinės ir kitos degios atliekos, specialiai auginamas biokuras ir malkos, iš žemės ūkio produktų gaminami biodegalai.

Energijos ištekliai pagal energetinį potencialą vertinami naftos ekvivalentu (tne). Iki 2002 m. Lietuvoje buvo naudojamas anglies ekvivalentas (tae). 1 tae = 0,7 tne, 1 tne = 11,63 MWh.

Žemutinė kuro šiluminė vertė

Mazutas, naftos produktai	11,2	MWh/tonai
Gamtinės dujos	9,4	MWh/1000 nm3
Medžio drožlės	2,	MWh/tonai
Šiaudai	4,0	MWh/tonai
Komunalinės atliekos	2,5	MWh/tona

Iš energetinių išteklių galimas pagaminti energijos kiekis

Energetiniai gluosniai	45	MWh/ha
Miškas	1	MWh/ha
Šiaudai	12	MWh/ha
Javai	20	MWh/ha
Saulės kolektorius	500	kWh/m2
Vėjas 7 m/s	3000	MWh/MW

Išžvalgyti pasaulio naftos ištekliai sudaro apie 148 mlrd.t, iš jų – Saudo Arabijoje apie 25%, Irake -10,7%, Jungtiniuose Arabų Emyratuose – 9,3%, Kuveite – 9,2%, Irane – 8,6%, Venesueloje – 7,4%.

Anglių ištekliai siekia 984,5 mlrd.t, iš jų – JAV – 25,4%, Rusijoje – 15,9%, Kinijoje – 11,6%, Indijoje – 8,6%, Australijoje – 8,3%, Vokietijoje – 6,7%.

Išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai didžiausi yra Rusijoje – 170 mlrd. kub. m, Kanadoje – 88 mlrd. kub. m, Norvegijoje – 68 mlrd. kub. m, Alžyre – 54 mlrd. kub. m.

Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse atsinaujinančių energijos išteklių dalis pirminės energijos balanse dabar yra mažesnė nei 2%. Jungtinė Karalystė jų panaudoja 1,3%, Belgija – 1,7% Nyderlandai – 1,9%, Airija – 1,9%. Palyginti nedaug atsinaujinančių energijos išteklių naudoja Vokietija (2002 m. tik 3,7%), Japonija – 3,5%, JAV – 4,3%, Italija – 5,5%, Prancūzija – 6,2%. Europos Sąjungos šalyse šio rodiklio vidurkis 2002 m. buvo lygus 5,9%. Tačiau Estijoje atsinaujinančių energijos išteklių indėlis į šalies energijos balansą siekia 11,6%, o Latvijoje – net 35,1%, daugiausia – hidroenergija.

Energijos gamyba ir suvartojimas

Energijos suvartojimas pasaulyje nuo praėjusio amžiaus vidurio sparčiai auga – per 50 metų bendrosios pirminės energijos sąnaudos padidėjo net 6 kartus. Nors padidėjus naftos kainoms, buvo daug pasiekta didinant energijos vartojimo efektyvumą, išliko bendra energijos poreikių augimo tendencija. JAV, Rusija ir Kinija pagamina 38%,o suvartoja – 41% pasaulio pirminės energijos.

Nafta ir jos produktai pasaulio pirminės energijos balanse šiuo metu tebeužima reikšmingiausią vietą. Prognozuojama, kad 2020 m. naftos bus suvartojama 3,8 mlrd. tonų, o gal ir 4,7 mlrd. tonų, jeigu išliks tokios pačios energijos gamybos augimo tendencijos.

Gamtinių dujų suvartojimo augimą labai skatina griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai. Todėl visuose pasaulio ekonomikos tolesnio vystymosi scenarijuose numatytas jų suvartojimo augimas. 2000 m. pasaulyje buvo suvartota 2,6 mlrd. tne. Prognozuojama, kad 2020 m. gamtinių bus suvartojama 3,2 mlrd. tne, labai spartaus ekonomikos augimo atveju – 3,6 mlrd. tne, o 2030 m. planuojama suvartoti net 4,8 mlrd. tne.

Daugelio šalių pirminės energijos balanse reikšmingą vaidmenį vaidina anglys, kurių ypač daug sunaudojama elektros energijai gaminti. Prognozuojama, kad 2020 m. jų bus suvartojama 3,4 mlrd. tne, o labai spartaus ekonomikos augimo atveju – 3,7 mlrd. tne.

Pirminės (iš gamtinių šaltinių gautos arba pagamintos) energijos gamyba ir suvartojimas pasaulyje mlrd. tne)

Metai	Gamyba	Suvartojimas
1992	8,85	8,83
1995	9,22	9,23
1998	9,71	9,65
1999	9,71	9,81
2000	9,98	10,05
2001	10,17	10,18

2001 m. JAV pagamino 1803,56 mln., Rusija – 1130,98 mln., Kinija – 964,15 mln., Saudo Arabija – 513,32 mln., Kanada – 458,64 mln., Didžioji Britanija – 281,23 mln., Iranas – 264,60 mln., Norvegija – 257,54 mln., Australija – 252,50 mln. tne pirminės energijos.

2001 m. JAV suvartojo 2 445,66 mln., Kinija – 999,68 mln., Rusija – 710,64 mln., Japonija – 552,38 mln., Vokietija -361,62mln., Indija – 322,56mln., Kanada – 315,25 mln., Prancūzija – 265,10 mln., Didžioji Britanija – 247,21 mln., Brazilija – 221,26 mln. tne pirminės energijos. Tik apie 13,5% suvartotos pirminės energijos teko atsinaujinantiems ištekliams.

Energijos balansas

Energijos balansas – tai materialinis balansas, apibūdinantis energijos išteklių ir energijos rūšių gavimo šaltinius ir vartojimą. Jis parodo energijos išteklių sunaudojimą elektros energijos ir šilumos gamybai, perdirbimui į kitą kurą, neenergetinėms reikmėms, energijos gamybos apimtis, eksportą, importą, nuostolius, galutinių vartotojų sąnaudas. Balansas apima visų nuosavybės formų įmonių, vartojančių, gaminančių ar tiekiančių kurą ir energiją duomenis.

Pasaulio energijos balanse iki XX a. vyravo mediena (malkos) ir anglys, XX a. pradžioje – anglys, vėliau – nafta (pvz., 1979 m. ji sudarė 47% visų naudotų energijos išteklių) ir dujos. XXI a. pradžioje nafta sudarė 37%, anglys ir kt. kietasis kuras – 30%, gamtinės dujos – 21%, branduolinė energija ir hidroenergija – 10% naudotų energijos išteklių.

Lietuvos energijos balanse iki 1956 m. vyravo vietiniai energijos ištekliai – malkos, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos ir vandens energija, apie 60% viso kuro buvo sunaudojama patalpoms šildyti. Elektrinėse daugiausia buvo naudojamos durpės. Didėjant energijos poreikiams, sparčiai didėjo įsivežamos naftos ir jos produktų, o nuo 1963 m. nutiesus dujotiekį į Lietuvą – ir dujų kiekis. Akmens anglies sunaudojimas kito mažai. 1980 – 2000 m. branduolinio kuro dalis energijos balanse sudarė 34–37%.