Didžiausią šilumos gamybos kainos dalį - net 80 iki 85 procentus sudaro kuras – gamtinės dujos, mazutas, gali būti ir biokuras. Jeigu paimtume, kad mūsų kišenei tai kainuoja apie 25ct. 1 kWh, ir palygimtume gamybos kainą, kuri turėtų būti apie 15 ct. 1 kWh,, kad 10 ct nuo 1 kWh pasilieka šilumos teikimui. Tai yra nuostoliai šilumonėse trasose, remontai, visas ūkio administravimas, investicijos.
Palyginimui, jeigu už gyvenamą butą reikia mokėti 300 littų per mėnesį mes gauname, kad kuras kainuoja 200 litų ir 100 litų sumokama už šilumos pateikimą, arba techniškai tai vadinama, ternofikacinio vandens tiekimas vartotojui. Galima būtų teigti, kad šilumos kainą galima mažinti skiriant į dvi dalis, gamybą naudojanti biokurą, atliekas ir kita dalis, kuri yra 10 ct už 1 kWh, tiktai mažinant nuostolius trasose, tai yra tiesiant naujus izoliuotus vamzdynus, kurių nuostoliai yra ypač nedideli. Tačiau pagal išdėstytas mintis, galima teigti, kad šilumos kainų mažinimas yra ilgalaikis ir sudėtingas procesas. Tiesa, mano nuomone, yra kelias kuris yra aiškiai efekyvus, tai vartojimo mažinimas.
