We wish you a Merry Christmas!

Nord steam 2, kas praeina jūra pro šalį?

www.nord-stream2.com

Norvegija. Jie gali. Mes ne.

Norvegija (norv. Norge/Noreg), oficialiai Norvegijos karalystė (norv. Kongeriket Norge/Noreg) – Šiaurės šalis vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Valstybei priklauso arba ji administruoja Svalbardą, Lokių salą, Jan Majeną, Buvę, Petro I saląir Karalienės Modos Žemę. Europinė šalies dalis ribojasi su Švedija, Suomija bei Rusija, taip pat turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Šalies krantus skalauja Barenso, Šiaurės, Norvegų jūros. Ilgoje Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėstę žymieji fjordai.

Norvegija – tai sėkmingos, klestinčios kapitalistinės valstybės pavyzdys, kurioje gerai suderinta rinkos ekonomika ir vyriausybės kišimosi į ją politika. Vyriausybė kontroliuoja gyvybiškai svarbiausius sektorius, tokius kaip naftos gavyba. Šalis turtinga gamtos turtų: nafta, hidroenergija, žuvimi, miškais, mineralais. Visa tai labai priklauso nuo naftos gavybos ir jos kainų, kadangi nafta ir gamtinės dujos sudaro trečdalį viso eksporto. Pagal naftos eksportą Norvegija yra trečia pasaulyje po Saudo Arabijos ir Rusijos. Norvegijos žmonės referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą 1994 m. nusprendė neprisijungti, nepaisant to, šalis nemažai aukoja ES biudžetui. Net ir turėdama aukščiausią pragyvenimo lygį pasaulyje, šalis nerimauja dėl ateinančių dviejų dešimtmečių, kada naftos ir dujų ištekliai Norvegijos teritorijoje gali pradėti sekti. Dėl to, šiuo metu Vyriausybė stengiasi pasiekti kuo didesnį biudžeto perviršį iš Vyriausybinio naftos fondo, kurio pinigai investuojami užsienyje ir šiuo metu jų vertė siekia apie €120 mlrd. Po vangaus ekonomikos augimo 2002 ir 2003 m, atitinkamai 1 % ir 0,5 %, 2004 m. vėl pasiektas 3,3 % ekonomikos augimas.

Pagal HDI indeksą Norvegijos gyventojų gyvenimo lygis nuo 2001 m. iki 2006 m. buvo aukščiausias pasaulyje. 2007 m. ir 2008 m. šalis buvo antroje vietoje po Islandijos. Bet 2009 m. Norvegija vėl pasiekė pirmąją vietą. Pajamos vienam gyventojui, bei vaikų pinigai, Norvegijoje yra vieni didžiausių pasaulyje. Lyginant Norvegijos BVP indeksą, vienam žmogui, su Europos Sąjungos BVP indeksu (ES25=100), jis 2005 m. siekė 169.

Šalis daugiausiai importuoja iš Europos Sąjungos (apie 70 %). Didžiausia importuojamų prekių dalį sudaro staklės ir automobiliai (apie 40 %). Eksportuojama taip pat daugiausiai į Europos Sąjungą (apie 81 %). Daugiausiai eksportuojamas kuras apie 70 %.

2003 m. Norvegija tapo pirmąją šalimi, kuri įvedė įstatymą reguliuojantį lyčių kvotą aukštose pareigose. Nuo 2008 m. moterys Norvegijoje turi užimti mažiausiai 40 % aukštų pareigų į biržos sąrašus įtrauktose bendrovėse.

National Basketball Association (NBA)

NBA (angl. National Basketball Association, Nacionalinė krepšinio asociacija) – profesionali Šiaurės Amerikos krepšinio lyga, įkurta 1946 m. Lygoje žaidžia JAV ir Kanados klubai (Kanada turėjo du klubus, tačiau dabar turi vieną). NBA žaidėjai yra vieni iš labiausiai apmokamų sportininkų pagal metines algas visame pasaulyje.^[1]

Dabartinėje NBA emblemoje vaizduojamas Džerio Vesto, pravarde „Mr. Clutch“, siluetas.

Lyga buvo įkurta 1946 m. birželio 6 d. Niujorke. Iš pradžių ji vadinosi Amerikos krepšinio asociacija (angl. Basketball Association of America). Dabartinį pavadinimą lyga gavo 1949 m. rugpjūčio 3 d., kuomet susijungė su pagrindine konkurente Nacionaline krepšinio lyga (angl. National Basketball League).

Pačios pirmosios oficialios NBA rungtynės vyko Toronte 1946 m. lapkričio 1 d. Jose susitiko „Toronto Huskies“ (dabar „Toronto Raptors“) ir „New York Knicks“ (tuo metu „New York Knickerbockers“).

Susijungus su Nacionaline krepšinio lyga joje žaidė 17 klubų. Mažiausias klubų skaičius buvo pasiektas 1953 m., kai joje žaidė vos 8 klubai.

1979 m. lygoje buvo įtraukta naujovė – trijų taškų zona. Tais pačiais metais į lygą atėjo naujokai Larry Bird ir Magic Johnson. Jų žaidimas pritraukdavo didelį žiūrovų susidomėjimą ir taip prasidėjo lygos populiarėjimas visame pasaulyje. Dar didesnis lygos patrauklumas prasidėjo 1984 m., kai prie Chicago Bulls ekipos prisijungė Michael Jordan. Jis padėjo savo komandai tapti 6 kartus NBA čempionais.

Krepšiniui populiarėjant prie lygos panoro prisijungti vis daugiau komandų. 1988 ir 1989 m. NBA jau turėjo 27 klubus.

1992 m. vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo iš NBA profesionalių krepšininkų sudaryta JAV rinktinė. Ji nesunkiai nugalėjo visus varžovus ir tapo čempione.

1995 m. lyga išsiplėtė į Kanadą – NBA startavo du nauji klubai iš šios šalies, „Vancouver Grizzlies“ ir „Toronto Raptors“.

2011 m. pirmą kartą lygos istorijoje NBA žaidė oficialias rungtynes Europoje. Londone stebint 20 000 žiūrovų O2 arenoje susitiko „New Jersey Nets“ ir „Toronto Raptors“ komandos.

2012 m. NBA pradėjo bausti žaidėjus už žaidėjų elgesį, kuomet jie stengiasi įrodyti nebūtas priešininkų pražangas ar kitus veiksmus (vaidybą).

2014 m. rugpjūčio 5 d. Becky Hammon buvo paskirta „San Antonio Spurs“ komandos trenere ir tapo pirmąja moterimi pilnateise vyriausia trenere NBA lygoje.

2015 m. gruodžio 11 d. „Golden State Warriors“ komanda pasiekė geriausio NBA sezono starto rezultatą, laimėję iš eilės 24 rungtynes 2015–16 m. sezone.

2017 m. sausio 11 d. Londone vyko svarbiausios NBA reguliaraus sezono varžybos Europoje per visą senojo žemyno istoriją. Kova vyko tarp konkurencingų Philadelphia 76ers ir Boston Celtics komandų. Varžybų transliaciją stebėjo 330 milijonų žmonių. Bilietai 20 000 žiūrovų talpinančioje O2 arenoje buvo išparduoti per valandą, krepšinio gerbėjai sugužėjo iš visos Europos. Tituluočiausia NBA komanda Boston Celtics varžybų eigoje prisivijo savo varžovus ir iškovojo pergalę rezultatu 114-103. Nors tokio pobūdžio varžybos Londone vyksta jau nuo 2011 m., bet iki tol čia žaidė ne itin pajėgios ar lygiavertės komandos.

Danfoss Danija

The Danfoss Group is a manufacturer of products and services used in cooling food, air conditioning, heating buildings, controlling electric motors, compressors, Variable frequency drives and powering mobile machinery. The company is also active in the field of solar and wind power as well as district heating and cooling infrastructure. Danfoss employs approximately 24,000 people ^[1] worldwide with its headquarters in Nordborg, Denmark.

Danfoss was founded in 1933 by Mads Clausen, and is today almost entirely owned by The Bitten and Mads Clausen Foundation. In 2002 Danfoss joined the United Nations Global Compact, consisting of nine principles with social and environmental responsibility.

Danfoss has an annual sales turnover of 29.2 billion DKK (2016), and has sales companies in 47 countries and 56 factories in 18 countries around the world.

Their distribution network for solar inverters covers 82 distributors and wholesalers across 27 different countries.

Say Something John!

Right foot Nike and Left foot Adidas

Right hand Coca-Cola and Left hand Pepsi

Coca-Cola has a very large product category including e.g. different type of cola drinks, energy drinks, juices and so on. This also applies to Pepsi, which operates additionally in the food business. King of the cola drinks is definitely the Coca-Cola Classic, which is the most sold soft drink in the world. It has become with a lot different flavors as well like lemon, cherry and vanilla. Another significant cola products of this leading company are Coca-Cola Light and Coca-Cola Zero. Archenemy’s most famous product is the regular Pepsi that is number two in the soda markets. Pepsi has developed a lot of variations from its primary cola too and the company has a strong positioning on diet cola markets as well.

Coca-Cola and Pepsi are literally everywhere! Their products are sold in more than 200 countries over the world throughout supermarkets, cafes, restaurants, vending machines, gas stations, movie theaters and so on. Thus there is not a big difference between availability of Coke and Pepsi. Coca-Colas distribution is based largely on operating through local bottling partners, which in turn are working with customers. Pepsi is also using same kind of strategy. All in all it is a bit difficult to find differences between the cola market placing/distribution strategy of Coca-Cola and Pepsi. In any event, I can give you a hint. Be prepared to drink Coke if you visit in one of these leading fast food restaurant chains: McDonalds, Subway or Burger King.

Su Šventom Velykom!

                                                                                                                                                   zolynas.lt

CNN Cable News Network

Cable News Network (trumpiau CNN) – JAV televizijos transliuotojas, įsteigtas 1980 m. Tedo Turnerio iniciatyva. Tai populiariausias Amerikos žinių kanalas, matomas daugiau kaip 212 pasaulio šalių ir prieinamas kas penktam pasaulio gyventojui.

CNN buvo pirmasis, kuris pradėjo transliuoti žinias 24 valandas per parą.

Dauguma programų yra transliuojama iš CNN centro Atlantoje ir Niujorko, Vašingtono, Londono, Honkongo ir Abu Dabio studijų. Amerikietiška CNN versija yra taip pat matoma ir Kanadoje. Kitoms šalims yra transliuojama CNN International.

Merry Christmas and Happy new year!! Su Svarbiausiomis Metų Šventėmis!!

                                                                                                                                                   zolynas.lt

Kauno miesto vandentvarkos ūkio istorija I dalis

Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal didumą bei reikšmę Lietuvos miestas. Jo geografinė padėtis turėjo didelės įtakos miesto istorinei raidai. Žalios kalvos, platusis Nemunas ir sraunioji Neris sudaro nepaprastai gražų Kauno ir jo apylinkių vaizdą.

Archeologinės iškasenos rodo, kad Kauno apylinkėse žmonės gyveno jau maždaug prieš 9 tūkst. metų. Metraščiuose Kaunas pirmą kartą minimas 1014 m.

Nepaliaujamos kovos trukdė miestui augti ir tik po Žalgirio mūšio, sutriuškinus kryžiuočių ordiną, prasidėjo ramesnis miesto gyvenimas. Puikūs vandens keliai Nemunu ir Nerimi padėjo vystytis prekybai. Kaunas greitai pasidarė žymus administracinis ir ekonominis Lietuvos centras. Miestas pradėjo plėstis ir turtėti. Jau XVI a. pradžioje Kauno pirkliai pradėjo galvoti apie geriamojo vandens tiekimą į savo gyvenamuosius namus.

XVI a. viduryje, kada Žaliakalnyje tarp Pakalnės ir Mackevičiaus gatvių buvo surasti trys švaraus vandens šaltiniai, buvo pradėta Kauno medinio savotekinio vandentiekio statyba. Iš minimų vandens šaltinių mediniais vandentiekio vamzdžiais vanduo nutekėdavo į rotušę, karčiamas ir pirklių namus. Tačiau karai, gaisrai šį vandentiekį sunaikino.

Bėgo metai, amžiai Kaunas iškentėjo ne vieną didelę epidemiją. Tik XIX a. pabaigoje tuometinė miesto valdyba dėl nepakenčiamos sanitarinės būklės jau 1878 m. įrengė 6 kastinius viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietovėse (Rotušės a., senajame turguje, prieš miesto kapus, teatrą, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Ž. Šančiuose).

Šaltinis: www.kaunovandenys.lt

Senasis Vilniaus vandentiekis (Vandentiekis Lietuvoje)

Senasis Vilniaus vandentiekis – Vilniaus vandentiekio sistema, veikusi XVI-XIX amžiais. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabar – Vingrių gatvė), nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių, nuo 1598 m. minimi ir Aušros vartų šaltiniai. Vanduo mediniais vamzdžiais savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai imti keisti metaliniais. 1914 m. pradėjo veikti naujas vandentiekis, imantis vandenį iš gręžinių.

Vingrių šaltiniai garsėjo labai geros kokybės geriamu vandeniu, kuris gyventojų buvo vadinamas Šv. Jono vandeniu. Kur jie yra buvę, dabar žymi Vingrių gatvė. Nuo 1501 m. šaltiniai priklausė dominikonams. Tais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją besikuriantiems dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanotas žemės sklypas, keturios smuklės ir Vingrių šaltiniai. Vienuoliams išlaikyti šaltinius savo nuosavybėje nebuvo lengva, nes miestui labai trūko vandens. Net pats didysis kunigaikštis, apžiūrėjęs vandens išteklius ir „mauči laskovyj vzgliad na toje miasto nšo vilenskoje“, atidavė miestui Žiupronių šaltinius, o iš Vingrių šaltinių tegalėjo atiduoti tik „atliekamą vandenį“ („vodu zbytočnuju“), kuris bėga iš šaltinių į miesto žemę ir, tekėdamas perkasu, plauna miesto mūrus. Po ilgų derybų dominikonai 1536 m. pardavė miestui Vingrių šaltinius. Miestas jiems sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Šaltiniai atiteko miesto magistratui, kuris nutiesė vandentiekį į įvairias miesto dalis. Už tokius pinigus Vilniuje buvo galima nusipirkti nedidelius medinius namus (iš to galima daryti prielaidą, kad pinigai tebuvo sumokėti tik už šaltinių „atliekamą vandenį“, kurį kunigaikštis jau anksčiau miestui buvo dovanojęs).

1536 m. statutas, kurį Vilniaus miestui suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, nustatė, kad „visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai, o kas vartos kitokį vandenį (inoje vody), tas privalo nuo savo namų kasmet vamzdžiams duoti po aštuonis grašius”. Vandentiekiu atvestas vanduo buvo reikalingas ne tik gėrimui, bet ir gaisro gesinimui, o tai – visų miestiečių bendras rūpestis.

Dominikonų gatvė XVI a. buvo beveik ištisai užstatyta mūriniais pastatais ir kai kurie jų jau turėjo nuo Vingrių šaltinių mediniu vandentiekiu atvestą geriamąjį vandenį. Pats seniausias viešas šulinys, manoma, buvo prie šv. Jono bažnyčios varpinės. Iš 1532 m. dokumento sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.

Antrasis pagal svarbą vandens tiekėjas buvo Aušros vartų šaltiniai. Jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus. Pirmoji žinia apie juos yra iš XVI a. pabaigos. Skunde teismui dėl užpuolimo, įvykdyto 1598 m., pasakyta, kad tai atsitiko tuoj už Vilniaus, vieškelyje į Medininkus, prie kalno, „iš kur į Vilniaus miestą eina vamzdžiai“. Aušros vartų šaltiniai yra žymiai aukštesnėje vietoje negu Vingrių, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni. 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus plane pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto (tarp Aušros ir Rūdininkų vartų) ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn. Upelis, pavaizduotas tiesiai už Aušros vartų, išteka iš Aušros vartų šaltinių. Visai netoli Aušros vartų tas upelis išsilieja į tvenkinį, kurio šiauriniame pakraštyje stovi mūrinis apvalus pastatas, sujungtas su Aušros vartais. Spėjama, kad tai buvęs vandens rezervuaras, XVII a. dokumentuose lenkiškai vadinamas „rurmus“. Šitas pastatas ir siena ypač aiškiai matyti 1740 m. Vilniaus plane, tačiau buvusių upelių ir tvenkinio jau nebėra. XIX a. šaltiniai vėl buvo įjungti į miesto vandentiekio tinklą.

1660 m. metinį mokestį už vandenį sumokėjo 15 miestiečių, mūrinių namų savininkų – iš viso 24 kapas 48 grašius. Už vandenį iš viešųjų vamzdžių (viešųjų vandentiekio šulinių) sumokėjo 11 miestiečių. Taigi, tais metais viešuoju vandentiekiu naudojosi 26 miestiečiai, neskaitant didikų ir privilegijuotų asmenų, kurie vandentiekiu naudojosi nemokamai. 1677 m. vandentiekiu naudojosi apie 50 miestiečių ir bendruomenių (kardininko Tyzenhauzo, raikytojo Tiškevičiaus, P. Kososbuckio, Bialozaro, Voinos, Dovydo Oto, kanauninko Osovskio, vargonininko M. Ventos, D. Paciukevičiaus, M. Procevičiaus, J. Dolemars ir kiti namai).

Bent keliuose XVII a. dokumentuose sakoma, kad vanduo visur išvedžiojamas į namus, bet viešose vietose, matyt, dar maža buvo vandens, todėl daug kur kalbama apie svarbą viso miesto labui turėti vandenį viešose vietose, ypač būtiną gaisrų gesinimui.

Po Šiaurės karo, 1712 m., nuniokotame Vilniuje pajamų už vandenį nebuvo, nes „vamzdžiai ištuštėję“, tačiau vamzdininkai samdomi. Ištisus metus vedamas vandentiekis į „Jo prakilnybės pono Vitebsko vaivados ir tribunolo maršalkos“ rūmus, taip pat į „Jo prakilnybės pono Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hetmano rūmus“. Vilniaus vaivados M. Vyšniaveckio 1738 metų universale dėl tvarkos mieste sakoma, kad miestiečiai privalo sutvarkyti vandentiekį ir kas „grindinio ir vamzdžių nenorės taisyti“, turi būti nubaustas. Net ir 1745 m. pajamų už vandenį dar nebuvo, tačiau kai kas vandentiekiu naudojosi. XVIII a. II pusėje vandentiekis jau teikė pajamų, veikė vandentiekio magistralė į akademiją, vanduo buvo kai kurių namų kiemuose.

1534 m. didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltinių vieta nusakoma: „jieduči s zasubočiovič ulicy do gūr na velikoj dorozie“. Vadinasi, šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės (už miesto vartų, prie vieškelio, vedančio į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), iš čia ir jų pavadinimas XVI–XVII a. Matyt, ten buvo daug šaltinių, nes dokumente pasakyta: „jest dosyt vody“ (vandens yra užtektinai). XVI a. visi šios vietovės šaltiniai buvo vadinami vienu bendru, Žiupronių, vardu, o XIX a. dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusių misionierių vienuolyno sode, buvo vadinami Misionierių šaltiniais. Viename dokumente sakoma, kad 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę.

Galėjo būti ir mažesnės, vietinės vandentiekio sistemos. Vanduo galėjo būti tiekamas ne tik iš šaltinių ir kastinių šulinių, bet ir iš tvenkinių, kanalų ir kitų telkinių.

Vienas tokių savarankiškų vandentiekių priklausė Bernardinų vienuolynui. Tai rodo iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios išlikę planai. Iš sode buvusių šaltinių siurblys traukė vandenį ir vamzdžiais tiekė jį vienuolyno rūmams. Šis vandentiekis buvo įdomus savo technika ir apskritai unikalus įrenginys.

1788 m. akte pasakyta, kad dabartinės Bokšto gatvės rajone prie ponų Karvelių tvoros Martynas Jančevskis iškasė šulinį, norėdamas nusivesti vandenį į savo namus Sofjanikų gatvėje (dabartinė pietinė Maironio gatvės dalis). Jančevskis turėsiąs mokėti miesto ekonomijai nustatytą pinigų sumą, o jeigu nemokėsiąs, tai šulinys pereisiąs miesto nuosavybėn. 1791 m. miesto kasos raporte, kuriame kalbama apie smuklės ir malūno statybą, kanalų kasimą Paplavose (dabartinis Aukštaičių, Paupio, Kranto gatvių rajonas), yra paminėti architekto nurodymai, ką ir kaip daryti, kad „namai, kurie bus pastatyti, galėtų turėti iš aukštutinio kanalo vamzdžiais atvestą vandenį“. 1816 m. dokumente, kuriame kalbama apie vandentiekio į šv. Ignoto kareivines remontą, yra šiam reikalui sudaryta sąmata, pasirašyta Popovščiznos vamzdininko Dominyko Butkievskio.

Vilniaus senasis vandentiekis buvo gravitacinis, vanduo tekėjo iš aukštesnės vietos į žemesnę, vadinasi, nereikėjo ir kokių sudėtingų įrenginių. Paprasta vandentiekio sistema buvo sudaryta iš medinių vamzdžių, vandens šaltinio – rezervuaro ir vandens čiaupo arba tiesiog indo, į kurį subėgdavo vanduo. Dėl Vilniaus senojo vandentiekio sistemos paprastumo mažai keitėsi vandentiekio technika. XIX a. II pusėje vietoje medinių vamzdžių pradėta vartoti metalinius, paliekant tą patį gravitacinį principą, vadinasi, iš esmės sistema nebuvo keičiama.

XIX a. II pusėje padidėjus gyventojų skaičiui (1897 m. Vilniuje buvo 154 tūkst. gyventojų), Vilniui ėmė trūkti vandens. 1878–1889 metais daugelis senų medinių vandentiekio vamzdžių buvo pakeisti metaliniais. Juos buvo lengviau eksploatuoti, ir jie maksimaliai išnaudojo Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius. Tačiau šios priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Iki 1893 m. įmonių savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo išsigręžę apie 40 artezinių šulinių, duodančių švarų, geros kokybės vandenį. Tačiau miestui vandens nepakako. Senųjų šaltinių atsargas ištirti buvo pavesta inžinieriui F. Jasinskiui. Jis 1881 m. nustatė, kad Vingrių šaltiniai gali duoti iki 110 tūkst. kibirų vandens per parą, Misionierių – apie 15 tūkst. kibirų per parą. Tokio vandens kiekio Vilniui buvo per mažai, tuo labiau, kad pramonė augo ir vandens nuolat trūko.

1902 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto dūma nutarė vandentiekio ir kanalizacijos projektus patikėti inžinieriui Šimanskiui. Po dvejų metų Šimanskis pateikė užsakovams visiškai parengtą projektą. Projektuojamam vandentiekiui pagrindu imamas tuometinis miesto plotas – 12,5 kv. varstų (apie 1350 ha) su 248 tūkstančiais gyventojų. (Šimanskio nuomone, 1914 m. tiek galėjo būti gyventojų). Vanduo turėjo būti imamas iš Neries prie Viršupio kaimo. 1906 m. „Kurier Litewski“ pranešė, kad iš Varšuvos atvykęs inžinierius Gustavas Hantkė paruošė naują vandentiekio projektą, pagal kurį vanduo taip pat turėjo būti imamas iš Neries. Tačiau nei vienas, nei kitas projektas nebuvo įgyvendintas, ir Neries upės šalininkai turėjo nusileisti artezininkams. Dūma pasikvietė vokiečių hidrotechniką Oskarą Smrekerį iš Manheimo ir pavedė ištirti požeminius vandenis.

1906 m. vasario mėn. O. Smrekeris pateikė projektą. Jis sukritikavo filtruotą Neries vandenį, išgirdamas Vilniaus artezinius šulinius, trykštančius iš 30–40 metrų ir dar didesnių gelmių. Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) O. Smrekeris suprojektavo platų artezinių šulinių tinklą ir siurblių stotį. Didelis rezervuaras (6 276 m³) turėjo būti įrengtas ant Stalo kalno, kaip ir buvo siūloma Šimanskio projekte. Vandentiekis buvo apskaičiuotas 350 tūkst. gyventojų, vandentiekio tinklų ilgis turėjo siekti 54 km. Jo statyba turėjo kainuoti 1 mln. rublių arba 300 tūkst. rublių pigiau negu Šimanskio projekte. Tai nulėmė, kad 1907 m. rugpjūčio 24 d. miesto dūmos posėdyje projektas buvo patvirtintas. Dabar tereikėjo gauti lėšų ir Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą naujo vandentiekio statybai. Po didelių rūpesčių, 1909 m. projektas buvo patvirtintas. 1911 m. vasario 18 d. Vilniaus miestui buvo leista išleisti obligacinę paskolą vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti. Pirmiausia buvo paruoštas vandens siurbimo stoties statybos Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) darbų projektas. 1912 m. liepos mėnesį įvyko iškilmės, kurių metu padėtas kertinis simbolinis akmuo. 1912–1914 m. Sereikiškių parke pastatyta pirmoji vandentiekio siurblinė. Darbus vykdė E. Šenfeldas, 1914 m. pastatyta Pavilnio vandenvietė. 1916 m. baigti centralizuoto vandens tiekimo statybos darbai – vandentiekio vamzdynai, Tauro, Liepkalnio rezervuarai. Tai padėjo pagrindus naujajam Vilniaus vandentiekiui.

Education in England

Education in England is overseen by the United Kingdom's Department for Education. Local government authorities are responsible for implementing policy for public education and state-funded schools at a local level.

England also has a tradition of independent schools (sometimes termed "public schools") and home schooling alongside state schools; legally, parents may choose to educate their children by any suitable means. State-funded schools can be categorised as grammar schools, which are selective, or comprehensive schools, which are not. These can be further subdivided into free schools, other academies and state-run schools. More freedom is given to free schools, including most religious schools, and other academies in terms of curriculum, but all are subject to assessment and inspection by Ofsted.

The state-funded education system is divided into stages based upon age: Early Years Foundation Stage (ages 3–5); primary education (ages 5 to 11), subdivided into Key Stage 1 (KS1) Infants (ages 5 to 7) and Key Stage 2 (KS2) Juniors (ages 7 to 11); secondary education (ages 11 to 16), subdivided into Key Stage 3 (KS3; ages 11 to 14) and Key Stage 4 (KS4; ages 14 to 16); Key Stage 5 is post-16 education (ages 16 to 18); and tertiary education (for ages 18+).

At age 16 the students typically take exams for the General Certificate of Secondary Education or other Level 1/2 qualifications. While education is compulsory until 18, schooling is only compulsory to 16, thus post-16 education can take a number of forms, and may be academic or vocational. This can involve continued schooling, known as "sixth form" or "college", leading (typically after two years of further study) to A-level qualifications (similar to a high school diploma in some other countries), or a number of alternative Level 3 qualifications such as BTEC, the International Baccalaureate or the Cambridge Pre-U. It can also include work-based apprenticeships or traineeships, or volunteering.

Higher education often begins with a three-year bachelor's degree. Postgraduate degrees include master's degrees, either taught or by research, and doctoral level research degrees that usually take at least three years. Tuition fees for first degrees are up to £9,000 per academic year for English, Welsh and European Union students, although these are set to rise to £9,250 for students starting from 2017.^[14]

The Regulated Qualifications Framework (RQF) covers national school examinations and vocational education qualifications. It is referenced to the European Qualifications Framework, and thus to other qualifications frameworks across the European Union. The Framework for Higher Education Qualifications (FHEQ), which is tied to the RQF, covers degrees and other qualifications from degree-awarding bodies. This is referenced to the Qualifications Framework of the European Higher Education Areadeveloped under the Bologna process.

zolynas.lt

Maersk Drilling [Danija]

Maersk Drilling is a drilling rig operator based in Copenhagen, Denmark. It is a subsidiary of the A.P. Moller – Maersk Group, established in 1972. Maersk Drilling is one of the A.P. Moller – Maersk Group's core businesses.

Maersk Drilling owns 24 rigs. The fleet includes five Ultra-Harsh jack-ups, four XL Enhanced jack-ups (including one newbuild which is set for delivery in late 2016), seven Harsh environment jack-ups, four semi-submersibles and four Ultra deepwater drillships.^[2] Maersk Drilling is among others a market leader in challenging Norwegian jack-up market with a market share of 7 out of 12 rigs (2016).

Maersk Drilling is part of the A.P. Moller - Maersk Group - a worldwide conglomerate with 89,000 employees and offices in 135 countries, headquartered in Copenhagen, Denmark. The company is listed on the Copenhagen Stock Exchange. On 21 June 1972 Mærsk Storm Drilling Company and Atlantic Pacific Marine Corporation were established with the purpose of purchasing two semi-subs and two barge rigs. These were the very early days of Maersk Drilling. Today, Maersk Drilling’s fleet includes some of the industries youngest and most advanced harsh environment jack-up rigs, jack-ups rigs, Deepwater semi-submersibles and Ultra deepwater drillships.

Egyptian Drilling Company (EDC) is a 50/50 joint venture between Maersk Drilling and the Egyptian General Petroleum Corporation. EDC owns and operates a fleet of more than 60 land rigs and five jack-up rigs in the Middle East.

• Maersk Drilling is the 11th largest drilling contractor worldwide.
• Maersk Drilling is a market leader in the challenging Norwegian jack-up market with a market share of 7 out of 12 rigs (2016).

Ferrari (Italija)

Ferrari – Italijos automobilių gamintojas, specializuojantis sportinių ir labai galingų automobilių gamyboje. Kompanija įkurta 1929 m. Enzo Ferrari. Iš pradžių Scuderia Ferrari rėmė lenktynininkus ir lenktyninių bolidų gamintojus. Vėliau, 1946 m. ši kompanija atsiskyrė ir tapo S.p. A. Ferrari, kuri dabar yra kontroliuojama Fiat grupės. Kompanijos būstinė Maranello yra įsikūrusi Modena mieste, Italijoje. Šiuo metu Ferrari prezidentu dirba italas Luca Cordero di Montezemolo.

Nuo 1947 m. iki dabar

Pirmasis serijinis Ferrari automobilis buvo 1947 m. pagamintas 125 S su 1,5 l V12 varikliu. Enzo nenoriai pagamino ir pardavė šiuos automobilius, kad padidintų Scuderia kapitalą. Blizgančios, gražios, ryškios, šios greitos mašinos iškart įgavo daug teigiamos reputacijos. Enzo ir toliau nenoriai pardavinėjo savo automobilius, nes jis manė, kad dauguma perka tik dėl gero įvaizdžio, o ne dėl įspūdingų parametrų ir pasirodymų. Ferrari pasižymėjo savo stilingu dizainu, kurį dažniausiai kūrė Pininfarina. Šie automobiliai buvo skirti tiems, kurie yra turtingi, be to, jauni (arba jauni širdyse). Kiti dizaino namai taip pat bendradarbiavę su Ferrari – Scaglietti, Bertone, Touring, Ghia ir Vignale.

1988 m. kompanijos įkūrėjas Enzo Ferrari dirbo prie Ferrari F40 modelio išleidimo. Tai buvo paskutinis Ferrari modelis iki E. Ferrari mirties.

2004 m. FIAT turėjo 56 % Ferrari akcijų, Mediobanca 15 %, Commerzbank 10 %, Lehman Brothers 7 % ir Enzo sūnus – Piero Ferrari 10 %.

2008 m. akcijų pasiskirstymas pasiskirstė taip – 85 % atiteko FIAT grupei, JAE Mubadala kompanijai – 5 %, o antras Enzo Ferrari sūnus Piero turėjo 10 %.

2009 m. gegužės 17 dieną aukcione buvo parduotas 1957 m. Ferrari 250 Testa Rossa modelis, už kurį pirkėjas sumokėjo 12,1 milijonų JAV dolerių. Tuo metu tai buvo brangiausiai parduotas automobilis pasaulyje aukcione. Šiuo metu šis rekordas priklauso Bugatti Atlantic modeliui, už kurį aukcione buvo sumokėti 28 milijonai JAV dolerių.

2010 m. lapkritį FIAT pranešė, kad susigrąžina 5 % kompanijos akcijų iš Mubadala kompanijos.

2012 m. rugsėjo 15 d. Silverstouno trasoje buvo surinkti 964 Ferrari automobiliai (kartu verti 162 milijonų dolerių), kurie apvažiavo trasą ir pasiekė pasaulio rekordą.

2014 m. spalio 29 d. Fiat Chrysler Automobiles pranešė apie planus atskirti Ferrari kompaniją siekiant didesnio šio vardo populiarumo.

Forma	Akcinė bendrovė
Pramonė	Automobilių
Įkurta	1947 m. (priešistorė nuo 1929 m.)
Centrinė būstinė	Maranello, Modena, Italija
Produkcija	Automobiliai
Pajamos	2,3 milijardų eurų (2013 m.)[1]
Darbuotojų	2695 (2011 m.)
Tinklalapis	www.ferrari.com