Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal didumą bei reikšmę Lietuvos miestas. Jo geografinė padėtis turėjo didelės įtakos miesto istorinei raidai. Žalios kalvos, platusis Nemunas ir sraunioji Neris sudaro nepaprastai gražų Kauno ir jo apylinkių vaizdą.
Archeologinės iškasenos rodo, kad Kauno apylinkėse žmonės gyveno jau maždaug prieš 9 tūkst. metų. Metraščiuose Kaunas pirmą kartą minimas 1014 m.
Nepaliaujamos kovos trukdė miestui augti ir tik po Žalgirio mūšio, sutriuškinus kryžiuočių ordiną, prasidėjo ramesnis miesto gyvenimas. Puikūs vandens keliai Nemunu ir Nerimi padėjo vystytis prekybai. Kaunas greitai pasidarė žymus administracinis ir ekonominis Lietuvos centras. Miestas pradėjo plėstis ir turtėti. Jau XVI a. pradžioje Kauno pirkliai pradėjo galvoti apie geriamojo vandens tiekimą į savo gyvenamuosius namus.
XVI a. viduryje, kada Žaliakalnyje tarp Pakalnės ir Mackevičiaus gatvių buvo surasti trys švaraus vandens šaltiniai, buvo pradėta Kauno medinio savotekinio vandentiekio statyba. Iš minimų vandens šaltinių mediniais vandentiekio vamzdžiais vanduo nutekėdavo į rotušę, karčiamas ir pirklių namus. Tačiau karai, gaisrai šį vandentiekį sunaikino.
Bėgo metai, amžiai Kaunas iškentėjo ne vieną didelę epidemiją. Tik XIX a. pabaigoje tuometinė miesto valdyba dėl nepakenčiamos sanitarinės būklės jau 1878 m. įrengė 6 kastinius viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietovėse (Rotušės a., senajame turguje, prieš miesto kapus, teatrą, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Ž. Šančiuose).
Šaltinis: www.kaunovandenys.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą