Saulės sistema [I dalis]

Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8 planetos ir 5 nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors Saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.

Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai yra aštuonios didžiosios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Šių planetų orbitos yra labai panašios – jos skrieja aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje (todėl, šios planetos juda dangaus skliautu netoli ekliptikos, per tuos pačius žvaigždynus kaip ir Saulė), o jų orbitos nedaug kuo skiriasi nuo apskritimo.

Kad būtų galima įsivaizduoti Saulės sistemos mastus, sumažinkime ją 10 milijardų kartų ir pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodys planetos, kokiu atstumu nuo Saulės jos skrietų.

Saulė tokiame modelyje atrodytų kaip 14 cm dydžio arbūzas, nuo kurio už 6 metrų skrietų pusės aguonos grūdo dydžio Merkurijus, už 11 m skrietų aguonos grūdo dydžio Venera, o už 15 m panašaus dydžio Žemė. Kiek toliau, už 23 m skrietų Marsas, kurio dydis prilygtų pusei aguonos grūdo. Žymiai toliau, už 78 m ir 140 m lazdyno riešuto dydžio skrietų Jupiteris ir Saturnas, už 290 m ir 450 m pusės lazdyno riešuto dydžio Uranas ir Neptūnas. Kiek daugiau nei už pusės kilometro (600 m) skrietų pusės aguonos grūdo dydžio nykštukinė planeta Plutonas. Dar toliau skrietų 3/4 Plutono dydžio kita nykštukinė planeta – Sedna.

Saulė sudaro ir pagrindinę sistemos masę – 99,86 %.

 

 

ORLEN Lietuva [I dalis]

ORLEN Lietuva (1972–1991 m. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, 1991–1995 m. VĮ „Nafta“, 1995–2009 m. AB „Mažeikių nafta“) – dab. lenkiško kapitalo energetikos koncernas Lietuvoje. „ORLEN Lietuva“ priklauso vienintelė Baltijos šalyse naftos perdirbimo įmonė. Gamykloje galima perdirbti iki 15 mln. t. žalios naftos per metus. Įmonė įsikūrusi Mažeikių rajone, prie pat Lietuvos valstybės sienos su Latvija, apie 20 km į šiaurę nuo Mažeikių, Juodeikių kaime.

Įmonę šiuo metu sudaro: naftos perdirbimo gamykla, šiluminė elektrinė (buv. AB „Mažeikių elektrinė“), Būtingės naftos terminalas (buv. AB „Būtingės nafta“) ir naftos bei naftos produktų vamzdynai jungiantys Būtingės terminalą, naftos perdirbimo įmonę su „Draugystės“ naftotiekių tinklu (buv. AB „Naftotiekis“).

Nuo 2006 m. gruodžio mėn. 84,36 % įmonės akcijų valdė Lenkijos koncernas „PKN Orlen“, kuris 2009 m. balandžio mėnesį tapo vieninteliu AB „Mažeikių nafta“ akcininku.

2009 m. rugsėjo 1 d. AB „Mažeikių nafta“ tapo „ORLEN Lietuva“ (sprendimą dėl bendrovės pavadinimo pakeitimo svarbiausias įmonės akcininkas priėmė 2009 m. liepos 7 d.)^[1]. 2012 m. koncerne dirbo apie 2400 darbuotojų.^[2]

 

1964–1971: NPG priešistorė

1964 m. TSRS valstybinis Naftos ir chemijos komitetas pradėjo svarstyti naftos perdirbimo gamyklos (toliau – NPG) įdėją Lietuvoje, parengta ekonominė studija. Projektuoti naftos perdirbimo įmonę Lietuvoje pradėta 1966 m. Tuo metu įmonei buvo numatyta vieta netoli Jurbarko. Tais pat metais Lietuvoje pradėta tiesti naftotiekio Polockas – Ventspilis atšaka, kuri baigta 1968 m. 1970 m. pradėjo veikti tarpinė naftos perpumpavimo stotis Biržų rajone, Stačkūnuose.
Įvertinus galimus neigiamus Nemuno upės užteršimo padarinius ir po LTSR institucijų kreipimosi, 1970 m. birželio 20 d. TSRS Naftos perdirbimo ir naftos chemijos pramonės ministerija patvirtino naują naftos perdirbimo įmonės vietą – prie Mažeikių.^[3] 1970 m. gegužės 25 d. patvirtintas pirmasis NPG vadovas Petras Jencius. 1971 m. įmonės statyboms perduota apie 1323 ha Mažeikių raj. žemės, į kurią įtrauktas Juodeikių kaimas ir jo apylinkės. 1971 m. baigtas tiesti produktotiekis per Lietuvos respublikos teritoriją: Ilūkstė – Biržai – Ventspilis

1985–1990: Iki Lietuvos nepriklausomybės 

1985 m. vasario 7 d. pradėtas giluminio mazuto perdirbimo įrenginio KT statybos, laišką ateities kartoms į pamatus įdėjo tuometinis LKP CK sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas.^[5] Už 1986 m. rezultatus įmonė pripažinta sąjunginio socialistinio lenktyniavimo nugalėtoja. 1987 m. lapkričio 3 d. atidaryti Naftininkų kultūros ir technikos rūmai Mažeikiuose (šiuo metu Mažeikių kultūros centras). 1988 m. įmonė gamino 36 rūšių produktus, 12 iš jų buvo suteikta aukščiausia kokybės kategorija pagal TSRS standartus.^[6]

1989 m. paleistas mazuto giluminio perdirbimo įrenginys KT–1/1 ir baigta vandenilio gamybos įrenginio statyba. Perdirbta 12 mln. t naftos. 1990 m. dėl TSRS blokados balandžio−liepos mėn. nutrauktas naftos tiekimas.

 

1991–1997: Iki įmonės privatizavimo

1991 m. sausio 24 d. įsteigta valstybinė įmonė „Nafta“. Pradėta metil tetrabutil eterio (MTBE) gamyba, kuri leido padidinti benzino oktaninį skaičių ir sumažinti kenksmingų švino priedų kiekį. 1992 m. įsteigta valstybinė įmonė „Naftotiekis“ naftos vamzdynų eksploatavimui.

1993 m. vasario 24 d. patvirtinta Būtingės naftos terminalo statybos vieta, pradėtas projektavimas tam, kad Lietuva ir NPG galėtų apsirūpinti nafta ne vien iš Rusijos pusės. Tais pačiais metais su JAV kompanija „Foster Wheeler“ paruošta NPG modernizacijos programa.

1995 m. kovo 28 d. akcininkų susirinkimo metu nuspręsta valstybinę įmonę „Nafta“ reorganizuoti į AB „Mažeikių nafta“. 1995 m. balandžio 21 d. įregistruota AB „Būtingės nafta“, kurios 34% akcijų priklausė AB „Mažeikių nafta“.^[7]

1995 m. liepos 14 d. bendrovės generaliniu direktoriumi paskirtas Gedeminas Kiesus. 1996 m. įmonė pasiūlė rinkai nuosavo prekės ženklo „Ventus“ benziną ir pradėjo „Ventus“ degalinių tinklo plėtrą. 1997 m. įkurta dukterinė įmonė „Ventus-nafta“, kuri valdė degalinių tinklą.

 

1998–2002: „Williams“ laikotarpis

1998 m. liepos 29 d. LR ūkio ministerija pasirašė ketinimų protokolą dėl investicijų į AB „Mažeikių nafta“ su JAV bendrove „Williams International“. 1998 m. spalio 27 d. priimta NPG garo katilinė, kuri buvo pastatyta, kad aprūpintų gamyklą nuosavu vandens garu. 1999 m. Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą dėl leidimo „Williams“ įsigyti 66% AB „Mažeikių nafta“ akcijų. Tais pačiais metais gamykloje paleistas MEROX tipo benzino nusierinimo įrenginys.

1999 m. baigta Būtingės terminalo statyba ir naftotiekio nuo NPG iki Būtingės tiesimas, 1999 m. liepos 21 d. Būtingės terminale pripildytas pirmasis tanklaivis.^[8] 1999 m. rugpjūčio 17 d. bendrovės generaliniu direktoriumi patvirtintas Vidmantas Macevičius. 1999 m. spalio 12 d. bendrovės laikinuoju generaliniu direktoriumi paskirta Vita Petrošienė.

1999 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir „Williams“ pasirašė sutartį dėl 33% akcijų perleidimo „Williams“. 1999 m. lapkričio mėn. generaliniu direktoriumi patvirtintas Steve Hunkus. Lapkričio 26 d. pirmą kartą nafta importuota per Būtingės terminalą. 2000 m. rugsėjo 8 d. bendrovės generaliniu direktoriumi paskirtas Jim Scheel.

2001 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymų pataisas, kuriomis suteikė „Williams International“ teisę derėtis su Rusijos kompanija „Yukos“ dėl AB „Mažeikių nafta“ akcijų pardavimo. 2001 m. į AB „Mažeikių nafta“ sudėtį įtrauktos AB „Būtingės nafta“ ir AB „Naftotiekis“. 2001 m. lapkričio 21 d. baigta dyzelino hidrovalimo įrenginio statyba, įmonė pradėjo gaminti arktinės specifikacijos dyzeliną. 2001 m. pabaigoje bendrovėje dirbo 3419 darbuotojų.

 

2002–2006: „Yukos“ laikotarpis

2002 m. birželio 18 d. Rusijos naftos kompanija „Yukos“, „Williams“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasirašė sutartis, pagal kurias „Williams International“ ir „Yukos“ priklausė po 26,85 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų, o Lietuvos Vyriausybei liko 40,66 proc. 2002 m. rugsėjo 19 d. „Yukos“ iš „Williams International Company“ įsigijo papildomą 26,85 proc. akcijų paketą ir su tuo susijusias teises bei įsipareigojimus AB „Mažeikių naftoje“.

2002 m. gegužės mėn. bendrovės generaliniu direktoriumi paskirtas Tom Schneider, 2002 m. gruodžio 19d. – Paul Nelson English.^[10] 2003 m. rugsėjo 5 d. baigtas NPG pirmasis modernizacijos etapas, kurio metu pastatytas PENEX izomerizacijos įrenginys. 2003 m. rugsėjo 25 d. bendrovė tapo LKL rėmėja.^[11] 2004 m. pradėtas gaminti benzinas su mažiau nei 10 ppm sieros kiekiu.

2004 m. pradėta eksploatuoti šviesiųjų naftos produktų uždaro pylimo į geležinkelio cisternas estakada. 2005 m. spalio mėn. įsigyta 85,72% Mažeikių elektrinės akcijų. 2005-ieji tapo sėkmingiausiais metais įmonės istorijoje – uždirbta 887,8 mln. litų grynojo pelno (didžiausias vienos bendrovės pelnas nepriklausomos Lietuvos istorijoje). 2006 m. atidarytas „Mažeikių naftos“ naftos produktų pylimo į automobilių transportą terminalas Juodeikiuose.

2006 m. liepos 29 d. nutrauktas naftos tiekimas vamzdynu „Draugystė“ iš Rusijos pusės. Nuo to laiko NPG aprūpinama žaliava per Būtingės terminalą. 2006 m. spalio 12 d. bendrovėje įvyko didžiausias jos istorijoje gaisras. KT įrenginyje gaisro metu nuvirto vakuminio distiliavimo kolona, žmonių aukų išvengta.

 

2006 – iki dabar: PKN Orlen koncerno sudėtyje

2006 m. gruodžio 15 d. AB „Mažeikių naftos“ pagrindiniu akcininku tapo Lenkijos koncernas „PKN Orlen“ (įsigyta 84,36% akcijų iš bankrutavusio „Yukos“). 2006 m. gruodžio 28 d. AB „Mažeikių elektrinė“ likviduota kaip atskira bendrovė ir prijungta prie AB „Mažeikių nafta“. 2007 m. liepos 2 d. bendrovės generaliniu direktoriumi paskirtas Marek Mroczkowski. 2007 m. rugpjūtį paleistas įmonės katalizinio krekingo benzino nusierinimo įrenginys.

2007 m. lapkričio 21 d. bendrovės akcijomis nustota prekiauti Vilniaus vertybinių popierių biržoje.^[12] 2008 m. sausio 20 d. atstatyta gaisro metu sugriuvusi vakuminio distiliavimo kolona, bendrovė vėl gali dirbti pilnu pajėgumu. 2009 m. balandžio mėn. „PKN ORLEN“ išpirko likusias akcijas iš Lietuvos Vyriausybės. Kartu su išpirktomis smulkiųjų akcininkų akcijomis bendrai už bendrovę sumokėta apie 2,8 mlrd. JAV dolerių. Iki 2011 m. į bendrovę investuota dar apie 750 mln. JAV dolerių.^[13]

2009 m. įmonėje pastatytas naujas vandenilio gamybos įrenginys, birželio 16 d. atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.^[14] 2009 m. rugsėjo 1 d. bendrovė pakeitė pavadinimą į AB „ORLEN Lietuva“. „Ventus“ degalinių tinklas pervadintas į „ORLEN Lietuva“. Nuo 2009 m. vyko bendrovės veiklos organizavimas atskiriant negamybines veiklos rūšis. Taip įkurtos dukterinės įmonės UAB „EMAS“, UAB „Medikvita“ ir UAB „Paslaugos tau“. 2010 m. balandžio 29 d. bendrovės generaliniu direktoriumi paskirtas Ireneusz Fąfara.^[15]

2012 m. balandžio 30 d. – birželio 3 d. gamykloje vyko didžiausias jos istorijoje kapitalinis remontas.

 

Gamybos rodikliai:

Metai	Perdirbtos žaliavos kiekis, mln.t.	Produktų eksportas, mln.t.	Pajamos, mlrd. USD	Pelnas (nuostolis), mln. USD
2006	8,3	6,2	4,3	67,9
2007	5,8	3,9	3,5	35,5
2008	9,6	7,1	7,5	23,4
2009	8,7	6,7	4,3	(34,4)
2010	9,3	7,2	5,8	(31,4)
2011	9,5		8,2	(5,6)
2012	9,1		8,1	80,4

 

zolynas.lt

Gazprom konfliktai su Ukraina [I]

Gazprom – didžiausia Rusijos bendrovė ir didžiausia pasaulyje gamtinių dujų tiekėja. Įkurta 1989 m., 2003 m. turėjo 300 000 darbuotojų. Gazprom išgauna dujas Rusijoje, kurias tiekia beveik į visas Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Koncernas Gazprom kontroliuoja daugiau nei 80 % Rusijos gamtinių dujų tiekimo, bei 17 % viso pasaulio dujų rezervų (2007). Po to, kai įsigijo naftos bendrovę Sibneft, Gazprom turi 119 mlrd. barelių naftos rezervų kontrolę ir atsilieka tik nuo Saudo Arabijos, kuri turi 263 mlrd. barelių, ir Irano su 133 mlrd. barelių. Bendrovė valdo vienas didžiausių pasaulio naftos ir naftos dujų pavidalu sankaupas. Gazpromas į Rusijos biudžetą įneša apie ketvirtadalį visų pajamų ir sudaro 8 procentus bendrojo Rusijos vidaus produkto. Koncerno akcijos už rinkos kainą yra parduodamos tik Rusijos piliečiams, o užsieniečiai jas gali įsigyti tik maždaug tris kartus didesne kaina nei rinkos.

 

Konfliktai su Ukraina

 

2006 m., 2008 m. ir 2009 metų pradžioje koncernas Gazprom Rusijos valdžios sprendimu buvo nutraukęs dujų tiekimą Ukrainai. Ginčai tarp abiejų valstybių kildavo todėl, kad jos nesusitardavo dėl dujų kainos; per Ukrainą eina Gazpromo vamzdynai į kitas, Vakarų ir Vidurio Europos valstybes, todėl Ukraina teigdavo, kad ji turi Gazpromui mokėti mažiau nei kitos valstybės dėl pernelyg mažo tranzito mokesčio, kurį moka Rusija. Tačiau pasak Gazpromo vadovų ir Rusijos valdžios, Ukraina moka perpus mažesnę kainą nei kitos Europos valstybės. Rusija Ukrainai kainą už dujas pradėjo kelti po Oranžinės revoliucijos, kai Ukrainos prezidentu tapo ne Rusijos remiamas Viktoras Janukovičius, o provakarietiškas Viktoras Juščenka. 2009 metų konfliktas kilo dėl to, kad Rusija apkaltino Ukrainą dujų, skirtu kitoms Europos valstybėms, vagyste. Ukraina tokius pareiškimus atkakliai neigė ir tikino, jog Gazpromas ir Rusija nori pavaizduoti Ukrainą kaip nepatikimą tranzito partnerę. Kai 2009 metų sausio mėnesį Rusija nutraukė dujų tiekimą Ukrainai ir kitoms tranzitinėms valstybėms, dujų neteko Slovakija, Vengrija ir Bulgarija. Dujų stygių pajuto ir didžiosios Europos valstybės[4].

Galiausiai, po ilgų derybų tarp Rusijos ir Ukrainos buvo pasirašyta 10 metų dujų tiekimo sutartis. Tačiau politologai abejoja ar jos bus laikomasi. Kai kurie vakarų apžvalgininkai dujų tiekimo nutraukimą vertina kaip Rusijos politinės galios demonstravimą naudojant gamtinius išteklius – dujas. Europos Sąjungos valstybės pareiškė nepasitenkinimą tokiu Rusijos sprendimu.

Vakarų žurnalistai, politikos apžvalgininkai ir kai kurie Rusijos opozicijos lyderiai kritikuoja Putino režimą ir dujų naudojimą politinei galiai demostruoti. Pasak Britų žurnalisto Edward Lucas, vieno geriausių Rytų ir Vidurio Europos apžvalgininkų, Kremlius siekia sukliudyti Europos šalims didinti aprūpinimo energija šaltinių įvairovę ir nori įgyti tiekimo tinklą - paskirstymo ir saugojimo pajėgumus - Vakarų valstybėse. Pasak E. Lucas, V. Putinas dar savo disertacijoje rašė, kad Rusijos gamtos išteklių valdymas yra pernelyg svarbus, kad būtų paliktas privataus verslo rankose. Tai, pasak apžvalgininko, parodo, kodėl Rusijos valdžiai tokie svarbūs interesai Gazprome. Tačiau Vakarų apžvalgininkai ir politologai kritikuoja ne tik Gazpromą dėl šantažo dujomis, bet ir pačius ES politikus dėl nuolaidžiavimo Rusijai ir nesugebėjimo būti vieningiems.

 

Pasaulinės dujų atsargos(2005)[1]	Milijardai kubinių metrų
Rusija	47 700
Šiaurės Amerika	7 446
Pietų Amerika	7 090
Europa	6 635
Afrika	13 487
Artimieji Rytai	71 376
Azija	17 442