Elektros energijos kainos sandara Lietuvoje 2013

Panašūs straipsniai zolynas.lt: 

http://zolynas.blogspot.com/2011/10/viap-mokestis-lietuvoje-kas-tai.html

http://zolynas.blogspot.com/2011/09/nuoroda-kurioje-galima-palyginti.html

 

 

 

Vidutinė elektros energijos kaina 2013 m. yra 40,32 ct/kWh be PVM.
        Elektros energijos įsigijimo kaina, įskaitant balansavimo energijos sąnaudas, nustatyta visuomeniniams tiekėjams sudaro 16,13 ct/kWh.
         Elektros energijos perdavimo kainą sudaro perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudos dėl elektros energijos persiuntimo aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklais.
         Sisteminės (kokybiško elektros energijos tiekimo) paslaugos – paslaugos, kurios užtikrina energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą, sisteminių avarijų prevenciją ir likvidavimą, reikiamą galios rezervą bei pralaidumą perdavimo tinklais laikantis nustatytų elektros energijos tiekimo kokybės ir patikimumo ribų.   
         Elektros energijos skirstymo kainą sudaro skirstomųjų tinklų įmonių, paskirstant elektros energiją vidutinės ir žemos įtampos tinklais, patiriami kaštai. Elektros energijos skirstymo kaina priklauso nuo įtampos, iš kurios vartotojai gauna (vartoja) elektros energiją.   
         VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) kaina (9,38 ct/kWh) susideda iš kelių dedamųjų. Dalis šios kainos yra skirta (4,56 ct/kWh) AB Lietuvos elektrinei, kurioje elektros energijos gamyba būtina elektros energijos tiekimo saugumui ir energetikos sistemos rezervams užtikrinti, 1,84 ct/kWh skirta remti termofikacines elektrines, elektrą gaminančias termofikaciniu režimu kombinuoto elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse bei 2,02 ct/kWh – atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias elektrines (vėjo jėgaines, hidro, biokurą naudojančias ir saulės elektrines). Strateginiams objektams skirta 0,89 ct/kWh - tai Nacionalinėje energetikos strategijoje numatomiems šaliai svarbiems objektams finansuoti skirtos lėšos.
        Elektros energijos visuomeninio tiekimo kaina – visuomeninių tiekėjų teikiamų elektros energijos pardavimo, sąskaitų išrašymo, vartotojų aptarnavimo paslaugų sąnaudos.
        Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ kiekvienais metais skelbia duomenis apie elektros energijos kainas Europos šalyse.   
        „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje buitiniai vartotojai, naudojantys elektros energiją namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine ar komercine veikla, palyginus su kitomis Baltijos šalimis, 2012 metais už elektros energiją mokėjo 8,5 proc. pigiau negu Latvijoje, tačiau 35 proc. brangiau negu Estijoje.
        2012 metais elektros energijos kaina buitiniams vartotojams augo visose trijose Baltijos šalyse. Palyginus su 2011 metais, Latvijoje elektra brango 18,9 proc., Estijoje – 9,5 proc., Lietuvoje – tik 3,8 proc.  

http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/graph.do?tab=graph&plugin=1&pcode=ten00114&language=en&toolbox=sort

 

zolynas.lt

Kauno hidro elektrinė (KHE)

Kauno HE (AB „Lietuvos energija“ filialas Kauno hidroelektrinė) – didžiausia atsinaujinančius išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje. Pastatyta 1960 m. ant Nemuno vagos, aukščiau Kauno miesto, 224 km nuo Nemuno žiočių. Architektas P. Ryžikas, inžinierius D. Chrenovas ir kt.

 

Pagrindiniai duomenys

 

Kauno HE projektinis galingumas yra 90 MW (4 agregatai po 22,5 MW). Po 1975 m. įvykdytos rekonstrukcijos elektrinės galia padidėjo iki 100,8 MW (4 agregatai po 25,2 MW). Projektinė daugiametė elektros energijos gamyba – vidutiniškai 348,6 GWh per metus. Tiekia elektros energiją į 110 kV įtampos tinklą. Vienai energijos kilovatvalandei pagaminti sunaudojama 22,1 m³ vandens. 2005 m. dirbo 59 darbuotojai.

Didžiausia patvanka – 24,6 m, slėgimo fronto ilgis – apie 1,5 km, vidutinis daugiametis debitas – 259 m³/s, vandens pralaidumas normaliomis sąlygomis – 3030 m³/s. Generatorius suka 4 reaktyvinės turbinos su pasukamomis mentėmis. Pro vieną turbiną prateka iki 190 kub.m/s vandens (dirbant visu pajėgumu), pro visas turbinas prateka 760 m³/s vandens. Vasarą Nemuno debitas sumažėja iki 100 m³/s, todėl Kauno HE negali nuolatos dirbti visu pajėgumu, gaminamos elektros energijos kiekis priklauso nuo upės vandeningumo, metų laiko, o jos visi pajėgumai panaudojami tik maksimalaus elektros energijos naudojimo valandomis.

Šiuo metu elektrinė kasmet pagamina apie 2 % Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, arba daugiau kaip 80 % visos energijos, gaminamos šalyje naudojant atsinaujinančius išteklius. Nepaisant nedidelės galios, Kauno HE garantuoja Lietuvos energetinės sistemos stabilumą. Ji yra vienintelė Lietuvos energetikos sistemos elektrinė, galinti pati pradėti veikti ištikus visuotinei sistemos avarijai.

Užtvenkus Nemuną, susidarė 63,5 km² ploto vandens saugykla – Kauno marios. Joje telpa iki 462 mln. m³ vandens. Aukščiausias joje leidžiamas vandens lygis yra 44,7 m, šis vandens pakilimas tęsiasi apie 100 km, iki Balbieriškio. Prie hidroelektrinės turbinų susidaro 20,1 m vandens perkrytis. Vidutinis Kauno marių gylis yra 7,5 m, prie užtvankos siekia 25 metrus.

 

 

 

Pirmieji sumanymai

 

Nemuno hidroresursus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėjo ir jų panaudojimo problemą sprendė profesoriaus G. Merčingo vadovaujama Vandens energijos tyrimų komisija. Po karo šią problemą daug kartų kėlė profesorius Steponas Kolupaila, inžinierius Jonas Smilgevičius ir kiti, akcinė bendrovė „Galybės“ planavo statyti hidroelektrines, tačiau visa tai liko neįgyvendinta.

Kauno hidroelektrinės istorija prasidėjo 1929 m., kai inžinierius J. Smilgevičius parašė Lietuvos vyriausybei dvylikos lapų raštą, kuriame nurodė, kad viena krašto atsilikimo priežasčių – menkas Lietuvos elektrifikavimas. Vienas Lietuvos gyventojas per metus sunaudojęs 5 kWh elektros energijos, kai tuo tarpu Norvegijoje – 3000 kWh. Išeitis iš šios padėties – panaudoti Lietuvos hidroresursus ir statyti hidroelektrines ant Nemuno ties Petrašiūnais, Prienais ir Nemaniūnais, ant Neries – ties Jonava, turi būti išnaudotos ir mažesnės upės – Minija, Jūra, Šventoji, Dubysa, Šešupė ir kitos. Autorius pateikė ne tik techninius - ekonominius skaičiavimus, bet ir finansinius siūlymus, kaip sukaupti statyboms lėšų, kokie bus gaunami pelnai ir kaip bus grąžinamos skolos. Jo siūlomos hidroelektrinės per metus būtų pagaminusios kiekvienam gyventojui per 300 kWh elektros energijos. Apie Nemuno hidroelektrinę buvo nemažai rašoma to meto periodinėje spaudoje, išleista net atskira knygelė, tačiau Lietuvos energetikoje įsitvirtinęs užsienio kapitalas įvairiais būdais trukdė rimtai svarstyti vietinių energetikų siūlymus.

Prie Nemuno hidroresursų panaudojimo problemos bandyta grįžti vokiečių okupacijos metais (1943–1944 m.). Vyriausioji vandenų ir energijos valdyba bandė sudaryti Nemuno energetinio panaudojimo schemą, tačiau tai buvo tik provizorinė schema, besiremianti stambaus (1:100000) mastelio topografine medžiaga.

 

 

Projektavimas

Nemuno hidroresursų panaudojimu rimtai susirūpinta po Antrojo pasaulinio karo. 1948–1951 m. prieš pradedant statyti hidroelektrinę, buvo ištirti visi Nemuno hidroresursai, sudaryta jų naudojimo schema. TSRS Elektrinių ministerija šį darbą pavedė Sąjunginio projektavimo instituto „Hidroenergoprojekt“ Maskvos skyriui, kuris parengė Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti 7 hidroelektrines, jų bendra galia turėjo siekti 468 tūkst. kW. Per metus jos turėjo pagaminti vidutiniškai 2143 mln. kWh elektros energijos. Visa hidroelektrinių kaskada būtų išnaudojusi 120 m vandens kritimo aukštį. Kauno hidroelektrinė – pirmoji pagal šią schemą statytina elektrinė.

Į būsimosios statybos aikštelę pirmieji atvyko instituto Vakarų ekspedicijos tyrinėtojai: geologai, hidrologai, hidrogeologai, topografai, gręžimo meistrai. Išgręžta daugiau kaip 50 000 metrų gręžinių, padarytos dešimčių kvadratinių kilometrų nuotraukos, šimtus tūkstančių kartų matuotas vandens lygis, skaičiuotas upės debitas. Ekonomistai tyrė rajonus, kuriems bus tiekiama Kauno HE elektros energija, nagrinėjo jų raidos perspektyvą. Inžinieriai elektrikai skaičiavo optimalią hidroagregatų galią, būsimąją energijos gamybą ir t. t.

Elektrinės įrangą projektavo Maskvos ir Leningrado projektavimo institutuose, gamyklų konstruktorių biuruose, specializuotose projektavimo organizacijose, mokslinio tyrimo institutuose, laboratorijose ir bandymų stotyse. Prie projektavimo nemažai prisidėjo Kauno politechnikos institutas, tirdamas laivybos įrenginių hidrauliką ir slenkstinės užtvankos variantą. Įrengimai buvo gaminami Leningrado metalo, Charkovo turbinų, Sverdlovsko hidrogeneratorių gamyklose ir kt.

„Lietprojekto“ projektavimo institutas sudarė Kauno HE gyvenvietės projektą. Rūpintasi ir būsimosios hidroelektrinės architektūra. Kad mašinų salė būtų šviesi, didelei fasado daliai buvo suprojektuoti surenkamojo gelžbetonio rėmai su stiklo blokais.

Statyba

Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 m. lapkričio mėn. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. kub.m grunto, supilti 3,5 mln. kub.m žemių. Pastatyta betono gamykla, paklota 252 tūkst. kub.m betono ir gelžbetonio.

Svarbiausias statybos baras buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti amžiais nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus, kad priemolis, susilydęs su betonu į ištisinę dangą, nepaliktų nė plyšelio vandeniui.

1957 m. spalio 23 d. į pagrindinę daubą paklojamas pirmasis kubinis metras betono.

1959 m. liepos 19 d. buvo pertvenkta senoji Nemuno vaga, ties Pažaisliu išsiliejo Kauno marios. Dešiniajame Nemuno krante šalia elektrinės pastatyta 110 kV atvira skirstykla, mašinų pastate sumontuoti įrengimai. Betoninėje spiralinėje kameroje sumontuotos Charkove pagamintos PL-661-VB-500 tipo turbinos pasisukančiomis mentėmis, o mašinų salėje – Sverdlovsko gamyklos VGS 700/100-48 tipo, 22 500 kW galios generatoriai.

1959 m. lapkričio 5 d. įjungtas pirmasis (pagal numeraciją – ketvirtasis) hidroagregatas. Elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Antrasis (Nr.3) hidroagregatas pradėjo veikti 1959 m. gruodžio 23 d., trečiasis (Nr.1) – 1960 m. vasario 26 d., ketvirtasis (Nr.2) – 1960 m. balandžio 18 d. Hidroelektrinė pasiekė projektinę 90 MW galią. 1960 m. vasario 8 d. įjungtos beveik visos 110 kV elektros tiekimo linijos – Kauno hidroelektrinės energiją gavo Prienai, Marijampolė, Sovetskas, Šilutė ir Klaipėda.

Statant hidroelektrinę, imtasi komplektuoti būsimuosius jos eksploatacininkus. Tačiau paaiškėjo, kad dirbusiųjų hidroelektrinėse tebuvo vienas kitas. Reikėjo priimti neturinčius patirties ir juos apmokyti. Hidroturbinų mašinistus rengė Kamos, o budinčiuosius inžinierius – Narvos hidroelektrinė.

 

http://lt.wikipedia.org/wiki/Kauno_hidroelektrin%C4%97

http://www.le.lt/lt/veikla/elektros-gamyba/kauno-hidro-elektrine-khe/

 

zolynas.lt

CO2 dujų žemėlapis ir klimato kaita

Klimato kaita - žymus, neįprastas tam tikro regiono klimato pokytis. Į šią sąvoką gali įeiti vidutinės temperatūros, kritulių kiekio, vėjuotumo pokyčiai. Klimato kaita gali apimti įvairios trukmės laikotarpius, nuo dešimtmečių iki milijonų metų. Dabar terminas „klimato kaita“ dažniausiai vartojamas kalbant apie pastarojo meto visuotinį atšilimą.

Galime pamatyti pasaulio valstybes daugiausiai išmetančias CO2:

 

CO2 dujos (anglies dvideginis) laikomos pagrindiniu šiltnamio efektą sukeliančiu veiksniu. Dėl atmosferoje gausėjančio CO₂ kiekio visoje Žemėje kyla temperatūra. Mažas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis yra naudingas, nes padeda palaikyti gyvenimui tinkamą Žemės paviršiaus temperatūrą, tačiau per didelis jų kiekis kelia grėsmę žmonijos išlikimui - tirpsta ledynai, kyla vandenyno lygis ir t.t Žmogaus veikla - pagrindinis gausėjančio CO₂ kiekio šaltinis. Didžiausią anglies dvideginio kiekį sudaro visos išmetamosios dujos, išsiskiriančios iškasamojo kuro deginimo metu.

Atmosferos gebėjimas sulaikyti ir pakartotinai „panaudoti“ energiją, kuri išsiskiria nuo Žemės paviršiaus, yra labai svarbus stabiliam klimatui planetoje palaikyti. Temperatūros kilimas gali destabilizuoti oro struktūrą ir sudaryti sąlygas ilgalaikiam klimato pasikeitimui.

 

Įdomus faktas:

 

Galvijų auginimas

Pagal 2006 m. Jungtinių Tautų pranešimą, galvijų auginimas sąlygoja apytiksliai 18 % pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Visgi, į šį kiekį įeina ir gryno miško iškirtimo padariniai bei galvijų natūraliai išskiriamas metanas.

 

zolynas.lt

 

Le Mans 24 h marotono energija

 

24 val. Le Mano lenktynės (vok. 24 Heures du Mans) yra seniausios pasaulyje ilgų distancijų automobilių lenktynės, kurios rengiamos kasmet nuo 1923 m. Lenktynių pavadinimas duotas nuo šalia esančio Prancūzijos Le Mano miestelio. Lenktynės vyksta Sart trasoje, kuri laikoma viena ilgiausių pasaulyje – 13,629 km ilgio.

Nuo pat savo pirmojo 1923 m. sezono lenktynėse buvo siekiama išsiaiškinti ne greičiausią komandą, o tą, kuri sugebėtų pagaminti patvariausią automobilį, gebantį važiuoti pakankamai dideliu greičiu ištisą parą.

 

Automobiliai

Dažniausiai lenktynėse dalyvauja apie 50 automobilių. Pagal taisykles lenktynėse dalyvaujančių komandų automobiliai negali turėti mažiau nei dvi sėdimas vietas. Taip pat draudžiama naudoti daugiau nei dvi duris turinčius automobilius (išskyrus atvirų automobilių klasę, kurioje durų visai gali nebūti).

Visi automobiliai suskirstomi į atskiras klases, tačiau lenktyniaujama toje pačioje trasoje ir tuo pačiu metu. Absoliutus lenktynių nugalėtojas apdovanojamas iš karto po lenktynių, o atskirų klasių nugalėtojai gauna apdovanojimus vėliau.

Per visą istoriją klasių buvo daug ir įvairių, tačiau šiuo metu jų yra keturios. Specialūs automobiliai prototipai, vadinami Le Mano prototipais, sudaro greičiausias klases – LMP1 (Le Mano prototipai) ir LMP2. Į šias klases automobiliai paskirstomi pagal savo greitį, svorį ir galią. Kitas dvi klases sudaro paprasti gatvės automobiliai, kurie skirti lenktynėms – GT (it. gran turismo). Ši klasė taip pat pagal automobilių greitį, svorį ir galią skirstomi į dvi klases – GT1 ir GT2

 

Lenktynininkai

Iš pradžių taisyklės nenumatė kiek lenktynininkų turi vairuoti vieną automobilį. Dažniausiai visos ekipos turėdavo du lenktynininkus. Tačiau vėliau dėl sportininkų saugumo taisyklės buvo pakeisto ir šiuo metu pagal jas komandoje turi būti mažiausiai trys lenktynininkai. Vienas vairuotojas negali vairuoti ilgiau nei 4 valandas iš eilės ir daugiau nei 14 valandų visų lenktynių metu.

 

Taisyklės

Dėl savo išskirtinumo Le Mano lenktynės turi ir kitokias taisykles, nei kitos automobilių lenktynės.

Ilgai Le Mano lenktynėse buvo reikalaujama, kad automobilis galėtų važiuoti bent vieną valandą nesustojęs pasipildyti degalų. Komandos, kurios to negalėdavo padaryti, būdavo diskvalifikuojamos.

Taip pat šiuo metu saugumo sumetimais automobiliui stovint techninio aptarnavimo zonoje, jam keičiant padangas ar pildant kurą, jis turi stovėti su išjungtu varikliu. Tai taip pat leidžia išbandyti ir automobilių patikimumą, nes reikia daug kartų startuoti iš naujo. Dar viena panaši taisyklė draudžia mechanikams keisti padangas, kol pildomas kuras. Tačiau papildant kurą leidžiama pasikeisti vairuotojams.

Le Mano lenktynės susiformavo tokios tradicijos, kaip Prancūzijos vėliavos mojavimas starto metu ir visų teisėjų vėliavų mojavimas trasoje paskutinio rato metu.

 

Startas

 

 

Daug metų pasaulyje buvo gerai žinomas Le Mano startas, kurio metu automobiliai stovėdavo starto vietose pagal kvalifikacijos rezultatus, o patys vairuotojai stovėdavo kitoje trasos pusėje. Davus startą Prancūzijos vėliava visi bėgdavo į savo automobilius ir pradėdavo lenktynes. Vėliau šios taisyklės buvo atsisakyta, nes pasitaikydavo atvejų, kai lenktynes vairuotojai pradėdavo net neužsidėję šalmo ar neužsisegę diržų, o tai dažnai sukeldavo pražūtingas avarijas.

Šiuo metu Le Mano lenktynės prasideda apšilimo ratu, o paskui lenktynės tęsiamos startu važiuojant.

 

 

zolynas.lt

Suskystintų gamtinių dujų terminalas Lietuvoje

Šia tema zolynas.lt buvo rašyta:
http://zolynas.blogspot.com/2012/05/suskystintu-duju-terminalo-veikimo.html
 

Paskutinius metus kiekvieną dieną yra kalbama apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, galima sakyti, kad tai antras nepriklausomybės etapas, tarsi esama nematoma blokada. Noriu sudėti informaciją apie SGD į vieną vietą ir padaryti išvadą apie tai.

Apie SGD

Suskystintų gamtinių dujų terminalas – jūrinis terminalas specialiais dujovežiais gabenamoms suskystintoms gamtinėms dujoms eksportuoti arba importuoti. Terminalas gali būti vandenyje (angl. off shore) ir sausumoje (angl. on shore). Tanklaiviai priplaukia prie plaukiojančio ar sausumoje stovinčio terminalo ir perduoda suskystintas gamtines dujas (toliau – SGD), kurios konvertuojamos į įprastinio būvio gamtines dujas ir vamzdynais tiekiamos vartotojams.

SGD terminalo technologija.

Pasaulyje veikia 30 eksporto ir 82 importo terminalų. SGD pramonė sparčiai plečiasi, todėl planuojama įrengti dar 21 eksporto ir 40 importo terminalų. Siekiant užtikrinti SGD terminalo veiklos lankstumą, įrengiamos saugyklos, kuriose saugomos gamtinės dujos. Saugyklos gali būti požeminės, antžeminės arba įrengtos SGD tanklaiviuose.

Augantis poreikis diversifikuoti energijos šaltinius augina SGD importo rinką, o naftos atsargų ribotumas plečia SGD eksportuojančių šalių ratą. Įgyvendinant Lietuvos Vyriausybės 2008–2012 m. programą bei Nacionalinės energetikos strategiją, taip pat Seimo rezoliuciją „Dėl Lietuvos Respublikos energetinio saugumo užtikrinimo įgyvendinant transeuropinius dujų infrastruktūros projektus“ 2010 m. birželio mėn. energetikos ministro įsakymu įsteigta darbo grupė, kuriai pavesta parengti pasiūlymus dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos vietos, technologijos.

Tarpžinybinė darbo grupė nagrinėjo dvi technologines SGD terminalo alternatyvas – sausumoje ir vandenyje. Palyginus šias dvi technologijas, paminėtina, jog terminalo įrengimo sausumoje alternatyva yra brangesnė bei ilgesnis tokio terminalo įrengimo procesas.

Darbo grupė, atsižvelgusi į tokius faktorius, kaip alternatyvaus dujų tiekimo užsitikrinimo svarba, vidutinis metinis Lietuvos dujų suvartojimas, esami ir ateities Lietuvos dujų sistemos pajėgumai, SGD terminalo technologijų įrengimo trukmė, plėtros galimybės, aplinkosauga, saugumas ir kiti aspektai, konstatavo, jog tinkamiausias technologinis sprendimas – terminalas vandenyje.

 

SGD terminalai Europoje

Šiuo metu didžiausias Europoje SGD importo terminalas „South Hook“ veikia Jungtinėje Karalystėje. Jo pajėgumas siekia net 18 mlrd. m³ per metus. Praplėtus Olandijoje veikiantį „Gate“ importo terminalą, jo pajėgumas išaugs iki 22 mlrd. m³ per metus ir jis taps didžiausiu Europoje. Mažiausio pajėgumo (metinis pajėgumas 0,7–1,4 mlrd. m³) terminalai įrengti Kipre, Graikijoje ir Švedijoje.

Švedijos terminalas Nineshamne yra pirmasis SGD importo terminalas Baltijos jūros regione. Oficialiai jis buvo atidarytas 2011 m. gegužės 27 d.

 

 

 

http://lt.wikipedia.org/wiki/Suskystint%C5%B3_gamtini%C5%B3_duj%C5%B3_terminalas

 

zolynas.lt

 

Didžiausia pasaulyje hidroelektrinė Kinijoje

Trijų tarpeklių užtvanka – užtvanka Kinijoje su hidroelektrine, užtvenkusi Jangdzės upę, Hubėjaus provincijoje, netoli Ičango miesto. Ši hidroelektrinė yra didžiausia pasaulyje ir aprūpina 10 procentų Kinijos elektros energijos poreikių. 2012 metų liepos 4 d. užtvanka pilnai užbaigta (išskyrus laivų keltuvą, kurį tikimasi užbaigti 2014 metais), kai paskutinė turbina pradėjo gaminti elektros energiją.

Jangdzės upė, vadinama Čiangdziang (Changjiang), arba ilgąja upe, – ilgiausia Azijoje ir ketvirta pagal ilgį upė pasaulyje. Jangdzės potvyniai visada keldavo didelį pavojų – vien XX amžiuje jie pražudė daugiau negu milijoną žmonių ir pridarė milžiniškų nuostolių žemės ūkiui bei pramonei. Trijų tarpeklių užtvankos elektrinė ne tik gamins energiją, bet ir valdys potvynius, drėkins dirbamąsias žemes. Vandes lygio pakėlimas ir laivybos kanalai bei šliuzai atvers dideliems laivams kelią į Centrinę Kiniją, padėdami vystyti pramonę ir gerinti gyvenimo sąlygas.

Pagrindinis statinys, tuščiavidurė gravitacinė užtvanka 181 m aukščio ir per 2 km ilgio. Iš viso teks iškasti 102,8 mln. m³ žemės bei akmens uolų ir reikės naudoti 27,9 mln. m³ betono – tris kartus daugiau negu prireikė Itaipu užtvankai, – taip pat 354 tūkst. tonų plieninės armatūros ir 265 tūkst. tonų metalo; su tokiu medžiagų kiekiu būtų galima 44 kartus pastatyti Didžiąją Gizos piramidę. Statybai sutelkta 28 tūkst. darbininkų.

 

 

Užtvankos statyba

 

Prieš pradedant statyti pačią užtvanką, pirmiausia reikėjo nukreipti upę aplink statybos vietą. Kadangi Jangdzės vidutinis debitas čia siekia 14 – 19 tūkst. m³/s, tai upės tėkmės nukreipimo projektas yra didžiausias pasaulyje, jo kaina – 3,7 mln. JAV dolerių. Jau vien užturų statyba upės vandeniui nukreipti buvo hidrotechninės statybos žygdarbis. Aukštupio užtūra buvo pastatyta 60 m gylio vietoje, – jai suvartota 10,3 mln. m³ medžiagų.

Pagrindinėje užtvankoje bus įrengti dvidešimt trys 7×9 dydžio dugniniai uždoriai nuosėdoms išplauti per potvynius. Kasmet, potvynio sezono pradžioje, bus pažeminamas vandens saugyklos lygis ir, atidarius uždorius, išplaunamos sąnašos. Sezono pabaigoje uždoriai bus uždaromi, kad sulaikytų ir kauptų daugiausia švarų vandenį vandens saugykloje, kurią pripildys paskutiniai to sezono potvyniai. Ir vis tiek vandens saugykloje nusės apie 50 mln. tonų sąnašų per metus.

Kad potvynio vanduo nesilietų per užtvanką, jos viduryje įrengta 22 uždorių (kiekvienas po 7×17 m) pralaida, galinti reguliuoti keturis kartus didesnį debitą negu vidutinis debitas upės žiotyse.

 

Jėgainės pajėgumai ir potvynių valdymas

 

Užtvankos papėdėje (žemupio pusėje) yra dvi hidrojėgainės, kuriose stovi 26 hidroagregatai, kiekvienas gaminantis po 700 MW, – iš viso 18 200 MW, tai yra 50 proc. daugiau negu Itaipu jėgainėje. Atrajame statybos etape planuojama padidinti bendrą elektrinės galingumą iki 22 400 MW. Jau vien pirmojo etapo pajėgumai tolygūs pusei didžiausios Amerikos elektros kompanijos pajėgumų, o kiekvienas hidroagregatas sukurs beveik tokią pat galią kaip šiuolaikinė branduolinė elektrinė. Pagaminta energija leis kasmet išvengti apie 50 milijonų tonų sudegintų akmens anglių teršalų.

Vandens saugyklos valdymas padės kontoliuoti ir potvynių lygį. Bendras saugyklos tūris sieks 39,3 mlrd. m³, didžiausias potvynio nuotekio pralaidumas – 22,15 mlrd. m³. Žemupio užtvindymo dažnumas sumažės nuo vieno karto per 10 metų iki mažiau negu vieno karto per 100 metų, todėl labai padidės apie 15 mln. žemupyje gyvenančių žmonių saugumas.

Dar vienas elektrinės privalumas – laivybos Jangdzės aukštupyje pagerinimas. Dabar didelės baržos į šalies gilumą gali nuplaukti tik iki Uhano (Wuhan), esančio apie 250 km žemiau užtvankos ir tik mažesnės nei 6000 t talpos baržos gali nukeliauti aukščiau statomos užtvankos. Pastačius laivybos šliuzus, iki 10 tūkst. tonų talpos baržos galės šešis metų mėnesius plaukioti net iki Čongčingo (Chongqing), nutolusio 2500 km atstumu nuo jūros.

Be to, bus pastatytas laivų keltuvas – kol kas didžiausias pasaulyje. Jis galės perkelti per užtvanką iki 3000 t talpos keleivinius arba krovininius laivus, paskatindamas didelės Kinijos dalies ekonomikos plėtrą. Laivai bus perkeliami 120 m ilgio, 18 m pločio ir 3,5 m gylio konteineriu. Keltuvą užbaigti planuojama 2014 metais.

Žinoma tokio dydžio projekto įgyvendinimas brangiai kainuoja, ne tik ekonominiu požiūriu, – nukenčia ir gamta. Apytikriais apskaičiavimais, statyba kainuos 75 mlrd. JAV dolerių. Be to, vandens saugykla privers išsikelti ir kitur apsigyventi apie 1,1 – 1,9 milijono žmonių, bus užtvindyta apytikriai 632 km² žemės plotų, tarp jų 27 000 ha ūkių ir sodų, taip pat 19 miestų, 326 kaimai ir daugelis senovės paveldo vietų. Gali padidėti upės užterštumas, nes užtvanka sulaikys teršalus, kuriuos anksčiau vanduo išnešdavo į jūrą.

 

http://lt.wikipedia.org/wiki/Trij%C5%B3_tarpekli%C5%B3_u%C5%BEtvanka

 

zolynas.lt

 

Siemens AG Vokietijos milžinė

Siemens AG – Vokietijos bendrovė, tarptautinis koncernas. 125 padaliniai Vokietijoje, atstovybės – 190 valstybių. 1847 m. Berlyne įsteigė Werner von Siemens. Siemens koncerne dirba 428 000 darbuotojų (2006 m. - 475 000; iš jų – 161 000 arba 34 % visų darbuotojų 2006 m. Vokietijoje). Koncerno apyvarta – 77,327 mlrd. eurų, 2008 m. (87,325 mlrd. - 2006 m.; 75,445 mlrd. eurų - 2005 m.), pelnas po mokesčių – 3,033 mlrd. eurų (2006 m.; 2,248 mlrd. eurų – 2005 m.).

2007 m. Fortune žurnalo (Niujorkas, JAV ) duomenimis, pagal gaunamas pajamas „Siemens" užima 28 vietą didžiausių kompanijų sąraše, o elektronikos ir elektrotechnikos srityje - 1-ąją vietą.

 

 

 

 

web: www.siemens.com

 

zolynas.lt